-         Ššš… Miegok. Miegok. Tik neatsibusk, nes mamytė nuo tavęs pavargo… Mamytė pavargo nuo Joniuko pupuliukiuko.

Ir jis vėl užmigo nieko netaręs. Nes mamos žodis – šventas it geležinis. Na, ir dar dėl to, kad jis nė nemokėjo nieko doro pasakyti… Monika pasuko į vonią, pamiršusi sudėti maistą į šaldytuvą. Pomidoras piktai žvilgčiojo iš po stalo. Ji lėtai išsikedeno plaukus, nusirengė, subruko rūbus į skalbimo mašiną, persirengė naminiu kostiumėliu. Visa tai darė tarsi nemačiomis, akivaizdžiai klajodama kažkur už savo kūno ribų. Nusivalė makiažą, susidėjo papuošalus ir galų gale grįžo į virtuvę. Surado vietas maisto produktams, ant plieninio stalviršio palikdama tik gabalą mėsos ir kelias daržoves. Kažkur kaukė mašinos sirenos, Monika šypsodamasi pjaustė mėsą, kepė, troškino su daržovėmis, skuto bulves, grūdo košę ir tiksliai tą akimirką, kai nukėlė puodus nuo viryklės, duryse trakštelėjo raktas. Po septynių penkiolika. Už jos nugaros pasigirdo šnaresys ir ji  atsisuko.

-         Labas. Įsivaizduoji, šiandien auklė negalėjo, tai turėjau tampytis su vaiku pusę dienos po parduotuves.

-         Labas, – atsakė Marius ir klestelėjo kėdėn, – fu, kaip nemalonu. Dar taip tvanku lauke…

-         Na, ką padarysi, kenčiam, kenčiam, mes, tėvai, nieko nepridursi… Kaip diena?

-         Apgailėtina, – atsiduso jis nusiviepdamas, – nemanau, kad gausiu kokį priedą prie algos. Gali būt kad vietoj manęs paaukštins tą bobšę. Jauną ta. Kaip jos vardas…

-         Edita?

-         Taip.

-         Kaip taip?

-         Taip. Todėl, kad akivaizdu, jog jiems labai gerai, kai aš ramiai sėdžiu vietoj.

-         Nesąmonė.

-         Žinau, – atsiduso jis, – bet nieko negaliu padaryti, gi neisiu prašyt, kad paaukštintų tiesiog taip. Iš oro. Turiu kažkaip prisigerint, bet jau nebežinau, kaip.

-         Suprantu, – linktelėjo ji, dėdama maistą ant stalo, – gal galim pakviest tavo viršilą su žmona į svečius? Koks jos vardas?

-         Violeta gal. Galim, bet abejoju, ar tai ką pakeis. Jeigu būtų norėjęs pridėt priedą, nebūtų prasmės buvę laukti.

-         Valgyk, atšals, – paragino Monika ir Marius įsidėjo į burną mėsos gabaliuką. Monika pažiūrėjo į laikrodį ir sumurmėjo: – Kur Kamilė?

-         Pas draugę gal. Skanu. Skanu.

-         Ačiū. Kokią draugę?

-         Iš kur man žinot, Monika? – nusijuokė jis, iš burnos išlėkė gabaliukas morkos.

-         Atsargiai, marškiniai. Persirengt reikėjo. Imk rankšluostį. Kada kviečiam Markevičius?

-         Pakviesiu ryt.

-         Turiu omeny kada gamint vakarienę.

-         A. nežinau. Į galą savaitės?

-         Gerai. Kur ta pana taip ilgai. Jau po aštuonių.

Po to įsitvyrojo tyla, kambariuose vis dar buvo sunkiai šilta, du žmonės valgė skanų troškinį o nerūdijančio plieno paviršiai blizgėjo vandens lašeliais. Lauke lojo šuo, bet viduj niekas nelojo, du suaugėliai sėdėjo rimti savo gražiame valgomajame. Kitam kambary knirkė kūdikis, o keturiolikmetė mergaitė nesirodė namie dar gerą valandą.

Kai Kamilė grįžo, tėvai sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo laidą. Prie lango stovinčiam garde sėdėjo Jonas ir žiūrėjo į tėvus. Mergaitė numetė kuprinę koridoriuje ir įkišo galvą į svetainę:

-         Labas.

Nusisukusi jau norėjo eiti užsidaryti savo kambaryje, bet tėvas ją sulaikė.

-         Kamile.

-         M?

-         Kur buvai?

-         Su draugėm. Su klasiokėm.

-         Kokiom klasiokėm?

-         Kaip visada.

-         Ateik.

-         Kodėl.

-         Prieik.

Kamilė nepatikliai įėjo svetainėn.

-         Papūsk.

-         Į ką papūst?

-         Papūsk sakau.

-         Nepūsiu.

Ji susiraukus žiūrėjo į tėvą, tada atsisuko į motiną, bet ši susidomėjusi skrodė akimis  televizorių. Kamilė ir tėvas porą šimtmečių degino kitas kitą žvilgsniais, kol galų gale duktė priėjo ir švelniai, bet piktai papūtė jam į veidą.

-         Rūkei?

-         Nerūkiau.

-         Nemeluok. Nemanyk, kad tėvai kvaili. Nebeisi vakarais su draugėm.

-         Ką?

-         Nes rūkei.

-         Nerūkiau, – atšovė dukra, – tikrai nerūkiau, tėti… – Jos akys, žalios pelkės, jau kėsinosi jį įsitraukti, bet Marius palingavo galva.

-         Neisi. Nes aš taip pasakiau.

-         Nu ir eik tu…

Ji uždarė svetainės duris ir dingo koridoriaus tamsoj. Tėvas atsiduso ir nusisuko į televizorių.

-         Atrodo, neriesi žmogus iš kailio, duodi vaikui viską, ko tik galima norėti, o ji šitaip su manim.

-         Baisu, baisu, – susimąsčiusi linktelėjo Monika. – paklausyk, pasakoja apie tą aktorę, kuriai pavogė mašiną.

Garde tylus sėdėjo Jonas ir klausėsi tėvų pokalbio. Ir jo širdelė plakė kažkaip neramiai.

Kamilė stovėjo prie lango ir piktai kandžiojo lūpas. Taip, ji rūkė. Ir pyko, kad ją pagavo. Ir širdo, kad nebegalės susitikti su draugėmis. Kai lauke galiausiai sutemo ir į kambarį ėmė sunktis šešėliai, Kamilė įsijungė kompiuterį ir ėmė rašyti:

Pavargau. Nusibodo tėvai, nusibodo namai, nusibodo, nusibodo. Tėvas prigavo. Dabar vėl mėnesį sėdėsiu namie. Taip, aš žinau, kad pati kalta. Kartais norėčiau būti geresnė, bet neišeina. Esu, kokia esu, ir jaučiu, kad jie manęs tokios nemyli. Tiesiog… Norėčiau su jais sutarti taip, kaip kai kurie žmonės sutaria su savo tėvais. Nuoširdžiai, atvirai. Bet ar tai nėra idilė?

Pagaliau prapliupo lyti. Lijo už lango, lijo ir kambary. Į duris pabeldė mama:

-         Galiu užeit?

-         Gali, – Kamilė nusišluostė nuo veido lietaus paliktus pėdsakus.

-         Kamile… Aš nežinau, ką tu apie mus su tėvu galvoji. Bet mes tikrai labai daug dėl tavęs darom. Gyveni gražiuose namuose, rengiesi brangiais rūbais, gauni pinigų, važiuoji į keliones. Kodėl tu mums tokia nedėkinga?

-         Nežinau.

-         Kamile.

-         Mama, aš turiu daryti namų darbus. Negaliu kalbėti.

-         Išvarai mane? – Sarkastiškai paklausė mama.

-         Neišvarau. Tiesiog noriu pabūt viena.

Mama kurį laiką tylėjo. Kietai suspaudusi lūpas. Lyg bandė dar ką sugalvoti, bet galų gale šaltai tarė:

-         Areštas tau galios, kol mes nuspręsim kitaip. Tikiuosi daugiau nebepagausim tavęs rūkant.

Ir išėjo. O durims užsidarius Kamilė atsiduso: „Nebijok, nuo šiol geriau įsislaptinsiu.“ Namų darbų ji nedarė.

Kitą dieną Marius prisimeilino savo viršininkui ir pakvietė jį su žmona penktadienį vakarienės.

-         Supranti, mano Monika taip jau žavisi Viktorijos stilingumu, o dar, aš kai papasakojau, koks tas mano direktorius tolerantiškas ir inteligentiškas, tai žmona, žinok, jau nebesusivaldė, sako, pakviečiam į svečius…

Markevičius sėdėjo užsikėlęs pilvą ant stalo ir patenkintas šypsojosi kiauliškom akutėm. Taip, jie ateisią, jei tik Violeta nieko kito nebus suplanavusi. Marius keliaklupsčias išsliūkino iš kabineto. Jei ne kompiuteriai ir kostiumai, būtų buvę panašu į sceną iš Henriko VIII laikų pilies. Sau naudos siekis gali parklupdyti ir patį oriausią bei griežčiausią tėvą.

Rytas buvo šiurpiai vėsus, pavasaris vėl parodė savo aikštingąją pusę. Tačiau įdienojus oras šilo. Monika vaikščiojo po parduotuves. Jonas liko namie su aukle. Mama nusipirko naują vasarinę suknelę už keturis šimtus litų. Ji buvo laiminga, nešdamasi brangų pirkinį mašinos link. Šypsojosi, kaip visada, užsimiršusi. Grįždama namo užsuko į maisto prekių parduotuvę ir pripirko įvairiausių gurmaniškų ingredientų penktadienio vakarienei. Įėjusi į namus paleido auklę, paglostė Jonui galvelę ir uždarė jį gardan. Įsijungusi klasikinę muziką, ji prisėdo ant sofos paskaityti žurnalo. Skambėjo Vivaldis, nes tik jį Monika suprato. Nes Vivaldis buvo harmoningas, Vivaldis buvo skaidrus ir jausmingas. Monika nesuprato Rachmaninovo, bet ir nesistengė. Ji buvo girdėjusi, kad Vivaldis – pakankamai tinkamas klausyti respektabiliuose, geruose namuose. O jos namai – niekas ginčytis nedrįstų – buvo tikrai labai gražūs ir skoningi. Kažkur vakarų pusėje krykštė vaikas. Kaimynų berniukas, kokių trejų metukų, kurį išleisdavo į kiemą palakstyti. Šiltomis dienomis be kelnyčių. Monika manė, kad tai labai negražu. Nes, jos supratimu, vaikas, kad ir kokio būtų amžiaus, turi būti aprengtas skoningai ir tvarkingai. Todėl, išgirdusi krykštimą, Monika suraukė nosį ir papurtė galvą. Pati sau viena piktindamasi kaimynų atvirumu.

Suskambo telefonas. Marius:

-         Jau paaukštino jie tą Editą, – tokie buvo jo pirmi žodžiai.

-         Ką?

-         Viskas. Gali nebesistengt dėl penktadienio.

-         O siaube…

-         Išgyvensiu. Grįšiu vėliau. Eisiu į barą.

-         Gerai. Nenusimink, – bandė ji guosti vyrą, bet jis jau padėjo ragelį. Monika susmuko ant sofos. Jos vyras uždirbo penkiolika tūkstančių per mėnesį. Jei būtų buvęs paaukštintas, atlyginimas gal būtų padvigubėjęs. Kiek kelionių, kiek rūbų ir restoranų. Kiek auklių ir namų tvarkytojų… Monika šlykštėjosi mintim, kad iš mandagumo vis dar reikės organizuoti penktadienio vakarienę. Todėl dalį gerojo maisto ji pagamino tą pat akimirką. Šeimai.

Durų rankena sukruto it gyva. Monika atsikėlusi nuėjo į koridorių ir pasitiko grįžusią dukrą.

-         Labas, – šaltai pasisveikino mama.

-         La…

-         Ko tokia pikta?

-         Nepikta.

-         Kaip sekėsi mokykloje? – irzliai paklausė motina, dengdama stalą.

-         Gerai, – atsakė Kamilė.

-         Penktadienį ateis tėtės viršininkas, noriu, kad būtum namie, dailiai pasipuošus ir tvarkinga. Svarbiausia – mandagi. Jei moki tokia būt, – ciniškai pridėjo mama.

-         Kam tu man sakai. Aš vis tiek areštuota, – sumurmėjo dukra.

-         Kamile, aš laikau tave suaugusiu žmogum ir manau, kad turi žinoti, kas vyks namie.

-         Man nerūpi, – atsakė Kamilė.

-         Kaip tai nerūpi, – susierzino mama.

-         Mama, ko tu iš manęs nori? – paklausė Kamilė. – Vieną diena rėki, kitą – jau geriausia draugė? Kodėl mūsų santykiai turi priklausyti nuo tavo nuotaikų?

-         Atsiprašau? – mama atsistojo nuo kėdės – mano nuotaikų? Mano nuotaikų. Fantastika. Su tavim neįmanoma susikalbėti. Aš jau su Jonu geriau pabendrausiu, negu su tavim. Šitaip šneki, o tuo metu ėdi mano pagamintą maistą. Nuostabu, ką?

-         Patikėk, nėra tas tavo maistas labai stebuklingas.

Pauzė. Kuri truko gerą minutę. Monika stovėjo priešais stalą. Kamilė sėdėjo. Jų akys – peiliai – smeigė, plaukai sruvo žiežirbom. Tą akimirką svetainėje pabaigė groti Vivaldžio Žiemos largo užleisdamas vietą allegro. Monikos dešinė ranka it kokia balta, kvepianti ir švelni žuvėdra pakilo oran ir su paskutiniu allegro akordu skambiai nusileido dukteriai ant skruosto.

Kamilė be žodžių atsistojo ir nuėjo į savo kambarį. Įsijungusi kompiuterį ji rašė:

Šiandien aš nekenčiu motinos. Šiandien nekenčiu, kad mes turtingi, nekenčiu, kad valgau tunų filė, o ne paprastą sriubą, nekenčiu, kad mano draugės su mamom kalbasi kaip su žmonėm. Nekenčiu Vivaldžio, nekenčiu, kad negaliu rūkyt, nekenčiu, kad gavau iš matiekos trejetą, nekenčiu,  kad nedrįstu to jai pasakyt. Nekenčiu, kad kažkur giliai viduj labai skauda, labiau net negu skruostą,  ir aš nesuprantu, kas ten, kas ten diegia ir spaudžia.

Palei langą, garde, sėdėjo susimąstęs Jonas. Jis matė motinos ir sesers pokalbį ir staiga pajuto keistą kirbėjimą pilve. Tai buvo pyktis.. Jonas suraukęs antakius žiūrėjo į svetainėn grįžusią mamą, kuri, įsijungusi televizorių, spoksojo į serialą. Staiga jo viduje kažkas apsivertė. Staiga, pirmą kartą istorijoje, dvejų metų žmogus ėmė ir suprato. Ir supyko. Monika atsikėlė nuo televizoriaus ir priėjo prie gardo. Paėmė sūnelį į rankas ir ėmė myluoti.

-         Jonas nori valgyt? Nori niam niam Joniukas? Jonukiukiukas? Kačiukas pupukutukas?

Ji jį nusinešė į virtuvę, bet jonas nesišypsojo. Sėdėjo savo kėdutėje suspaudęs lūpas ir nevalgė. Monika sutrikusi pakraipė galvą ir nučiūčiavo jį atgal kambarin. Pasisodino ant sofos ir tarė:

-         Jonutis nori pažiūrėti televizorių su mamyte? Taip? Nori pažiūrėt su mamyte serialą?

Sūnus atsisukęs pažvelgė tiesiai mamai į akis ir ištarė pirmąjį savo žodį:

-         Ne.

Stojo tyla. Ir liko ten stovėti.

Vytautas V. Landsbergis – vienas žinomiausių šių (ir, nesumeluosiu, visų) laikų lietuvių rašytojų. Be jokios abejonės, jis – novatoriškos vaikų literatūros pradininkas. V. V .Landsbergio knygos „Arklio Dominyko meilė“, „Berniukas ir žuvėdros“, „Rudnosiuko pasakos“, „Obuolių pasakos“ (ir dar tiek kitų, kad tiesiog netilptų surašyti…) puošia kone kiekvieno save gerbiančio vaiko (o ir ne vaiko) knygų lentyną. Ne veltui apdovanotas visokio plauko premijomis, rašytojas savo knygelėmis moko nepamokslaudamas ir juokauja rimtu veidu. Bet svarbiausia – prikausto vaiko, ir suaugusio dėmesį. Naujausia rašytojo knyga „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ – vieno gražiausių V .V . Landsbergio kūrinių „Pelytė Zita“ tęsinys.

„Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ yra knyga, kurioje užkoduotas neįkainojamas ir neaprėpiamas kiekis teigiamos informacijos. Autorius subtiliai paliečia kone visas šiuolaikines ir amžinąsias aktualijas, fizines ir dvasines vertybes, nepaversdamas jų dogmomis ir niekada nesigriebdamas didaktikos.

Pasitelkdamas komiškus, šaržuotus gyvūnėlius juokingais vardais (kurie dažnai neša paslėptą žinutę vyresniajai auditorijai), autorius nuosekliai ir pedagogiškai pateikia teisingų šeimos bei draugų santykių modelį, akcentuodamas besąlygiškos meilės svarbą. Skaitydama atkreipiau dėmesį į tai, kad kertinis kiekvienos problemos išaiškinimo akmuo – draugo ištiesta pagalbos ranka. Atjauta ir šiluma „Pelytėje Zitoje“ skrieja nevaldomai it stichija. Jei Zita susiruošia padėti Aloyzui, tuoj sukrunta ir kiti miško gyventojai: briedis, genys, gervė… Gal ir nemačiomis, bet autorius aukština nuoširdžią pagalbą, draugo artumo, atjautos svarbą. Argi ne to mes mokome savo vaikus. (Argi ne to mokomės patys.)

Autorius, plėtodamas lengvą ir įtraukiančią siužetinę tėkmę, spėja tarsi prabėgomis užgriebti visas svarbiausias moralines ir net socialines vertybes. Knygelėje taip gražiai pateikiamas vaikišku naivumu pridengtas teisingo ir dvasingo gyvenimo modelis. Juo vadovaudamiesi herojai nesunkiai nugali blogį, pereina nuotykių nestokojantį ir ne visada lengvą kelią pasaulio išgelbėjimo link. Kad išgelbėtų žmoniją pelytė su ištikimais draugais turi išvalyti visas žemėje susikaupusias šiukšles. Išsiruošę į rizikingą žygį bičiuliai pasiekia savo tikslą. Išgelbėja žmonių žemę. Nuo materialiųjų šiukšlių. O kartu ir nuo visokio plauko negerovių, pykčio, nesantaikos, įsišaknijusios pasaulyje.

Kaip jiems taip pavyksta? Čia autoriaus pasitelktas dar vienas, atrodytų,  vaikams nepritaikytinas, sudėtingas momentas. Dievo apsireiškimas. Dievas „Pelytėje Zitoje“ – gėrio ir pilnatvės simbolis. Jis suvienija visų laikų ir šalių religiją bei filosofiją. Dievas V. V. Landsbergio knygoje – ne mokytojas,  o patarėjas. Ne baugus, tolimas TĖVAS, o naivus, geras, šiltas vaikas. Toks, kokio reikia. Toks kokio ieškoma. Toks Dievas ne baudžia, o kviečia švęsti. Ne smerkia, o pagelbsti. Jo pasiūlyta pasaulio gelbėjimo operacija pagrįsta meilės ir besąlygiškos taikos siekiamybe. Knygelėje užkoduotas nemirtingo gėrio ir santarvės siekis yra filosofija. Filosofija tiems, kurie dar ją supranta. Tiems, kurie jau ją supranta.

Pastebėjau, kad autorius skiria didelį ir… Net kruopštų dėmesį veikėjų sapnams ir sekamoms pasakoms. Tai V. V. Landsbergio gerbėjams jau ne naujovė. Autorius, pasitelkdamas sapnų ir pasakų motyvus, randa optimaliausią būdą, kaip perteikti idėją, kuo įmantriau ją užkoduojant, kuo smagiau paslepiant tarp eilučių. Atidus skaitytojas atras visiškai naują, neištirtą paralelinį pasaulį, besislepiantį čia pat, veikėjų kalbą bei veiksmus pertraukiančiuose nuotykinguose sapnuose ar stebuklinėse pasakose. Vos šimto puslapių knygelė savyje slepia neįkainojamą vertę, skirtingai atrasimą, skirtingai vertinsimą. Mistinio, antgamtinio, folklorinio, galų gale – svajonių pasaulio sintezę.

Skaitau savo pačios žodžius ir svarstau, ar nesusidarysite įspūdžio, kad knygelė didaktinė, vien tik mokomoji. Ne, pasaka apgaubta šarminga humoro skraiste, situacijos pateikiamos juokingai, veikėjai toli gražu nėra vaizduojami tobuli. Priešingai – autorius nebijo parodyti, kad gėrio siekiantis, kovojantis už pasaulio laimę žmogus (ar gyvūnėlis) neturi būti nepriekaištingas. Tai – ne holivudiniai herojai. O tikrieji mes. Nesumeluoti, vaikiški, kartais kvailai užsispyrę. Ir visgi… Pasaulio gelbėtojai. Ko gero, tai ir yra kertinis knygos akmuo – žemės ir žmogaus grožis slypi paprastume.

Vytautas V. Landsbergis parašė begalę prozos ir poezijos knygų vaikams, yra pastatęs nemažai spektaklių ir dalyvavęs įvairiausioje kitoje veikloje. Keisčiausia, kad jis net nepradeda išsisemti! Kiekviena jo knyga neša vis naują gerąją žinią. Moko, prajuokina, kartais sugraudina. „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ – viena iš gražiausių rašytojo pasakų. Šimte puslapių magiškai sutalpintas neišmatuojamas ir neapčiuopiamas dvasinių vertybių kiekis. Knyga žavi savo paprastu naivumu, komiškomis situacijomis, filosofinėmis mintimis. Svarbiausia, ji sukelia pliūpsnį gerų emocijų, o padėjus ją į šalį, dar ilgai akyse žybsi šypsena.

elze

Mama ligoninėje pasijuto geriau. Gal vaistai veikė, gal aplinka. Aš ją lankiau kas dieną. Stengiausi nekalbėti apie nieką, kas ją skaudintų. Nešiau šokoladus ir pasakojau tik linksmas istorijas.

Kartą, eidama iš mamos, sutikau Aleksą.

-          Julija…

-          O, labas !

Nudžiugau jį pamačiusi, man patiko tas berniukas. Bet jis atrodė niūrus ir liūdnas.

-          Ko toks surūgęs? – paklausiau ir kumštelėjau.

-          Einu susitikti su Viktorija.

-          Tai… Gerai. Džiaugiuosi. Draugaujat?

-          Nežinau, Jule. Turbūt reiktų sakyt, ji su manim draugauja. O aš tiesiog plaukiu pasroviui.

-          Nesuprantu.

-          Nes man patinka kai kas kitas. Bet žinau, kad to žmogaus niekada negausiu. Todėl draugauju su Viktorija. Kad nukreipčiau mintis. Nuo…  to kito žmogaus.

Atsidusau. Tik dabar suvokiau, kiek visko vyko man prieš akis, kol buvau apakinta nevaikiškų problemų. Šitas vaikinas, kurį buvau sutikus vos keletą kartų, mane įsimylėjo. Žmonės aplink mane taip pat gyveno gyvenimus, išgyveno emocijas, jautėsi laimingi ar sugniuždyti. Tik dabar man atsivėrė akys. Apsidairiau aplinkui ir pirmą kartą per tek laiko išvydau pasaulį tokį, koks jis buvo. Kuriame egzistavo daugiau žmonių, nei tik ligoniai, žudikai ir numirėliai. Stipriai apkabinau Aleksą ir palaikiau glėby.

-          Aleksai. Žinok viena. Aš visada būsiu tavo draugė. Jei ko reikės – skambink. Esi labai geras žmogus. Niekada nepamiršiu, kad prajuokinai mane, kai buvo sunkiausia.  Ir tu tikrai kada nors rasi savęs vertą mergaitę. Mergaitę, kuri tau suteiktų laimės, su kuria galėtum leisti laiką linksmai. Tikrai. Be tu juk žinai, kad tai niekada nebūsiu aš… Atsiprašau.

Jis linktelėjo ir nieko netaręs nužingsniavo druskuotu šaligatviu į pasimatymą. Žiūrėjau pavymui.

Eidama namo svarsčiau apie gyvenimą, galvojau apie Aleksą ir Gabrielių, apie Viktoriją, Matą ir kitus, su kuriais mačiausi pastaruoju metu. Man jie atrodė nereikalingi, kaip vaiduokliai, tarsi priedėliai prie mano nerimo. Dabar suvokiau, kad visą laiką buvau apsupta žmonių, į kuriuos galėjau remtis, bet nesirėmiau. Iš dalies buvau pati kalta dėl savo vienatvės. Supratau, kad turiu žūtbūt susitvarkyti santykius su Kostu, nes kitaip liksiu vienui viena. Apsisukau ir ryžtingai nužingsniavau atgal į ligoninę.

-          Mama.

-          O, grįžai. Ką pamiršai?

-          Sugalvojau, kad noriu dar apie kai ką pakalbėti.

Ji mandagiai susidomėjusi atsisėdo lovoje. Kilstelėjo antakius. Nervinausi.

-          Apie Kostą, – nevyniojau į vatą.

-          Apie Kostą. Ir… kas apie jį? – jos balsę iš karto pajutau pykčio gaidelę.

-          Mama. Aš suprantu, kad tu labai, labai, labai ant jo pyksti. Ir, patikėk, aš taip pat pykau. Klaikiai. Tačiau turi suprast, kad aš… Aš jį myliu, mama.

Tyla. Mama užsimerkė. Girdėjau savo širdį tiksint smilkiniuose. Per galvą nuriedėjo šiurpo banga.

-          Mama…

Tikėjausi, kad ji vėl pratrūks. Bet nepratrūko. Gal tai dėl vaistų, dėl psichiatrų. Nenutuokiau, dėl ko. Ji tiesiog atsiduso ir sumurmėjo:

-          Bet aš nenoriu jo akyse matyt. O tu… Tu daryk. Daryk, kaip tau geriau. Tu nusipelnei būti… Laiminga.

Jos balsas suvirpėjo. Prisiglaudžiau. Padėjau galvą jai ant kelių. Svarsčiau, kokios nelaimingos buvom, kokios atitolusios. Nebesmerkiau jos dėl nieko. Nesmerkiau net savęs. Mes abi turėjom teisę elgtis kaip beprotės. Turėjom. Bet laikui bėgant ta teisė nyko, mes turėjome imti viena kitos klausytis. Klausytis aplinkinio pasaulio. Ir gal aš kalbu didaktiškai, bet sakau, kaip jaučiu.

Tą dieną supratau daug dalykų. Apie save, apie mamą. Galvojau apie Eriką. Skausmas širdyje toli gražu nebuvo išnykęs. Tačiau žaizda, taip skaudėjusi, vertusi vis užsimerkti ir slėptis, užsitraukė plonyte luobele. Ir, šiurkščiai tariant… Ironiška, bet ta luobelė buvo Kostas.

Parsivežiau mamą namo po savaitės. Jie ilgai tose ligoninėse nelaiko. Ji ir toliau gers vaistus ir lankysis pas gydytoją. Bet namuose jau tvyrojo šiltesnė atmosfera.

Atostogos baigėsi, pradėjau eiti į mokyklą. Vieną dieną po pamokų, kol mama buvo darbe, pas mane užėjo Kostas. Mūsų santykiai vis dar buvo kiek nesveiki ir awkward, kaip pasakytų Erikas. Bet santykiams sugyti reikia laiko. Mūsiškiams ypač. Sėdėjom mano kambary, aš ant lovos, jis ant kėdės. Pasakojau jam kažką apie mokyklą. Nieko reikšmingo. Suskambo telefonas.

-          O, Aleksas skambina, – nudžiugau. – Įdomu, ko nori. – Alio?

-          Labas.

-          Labas, Aleksai. Kas naujesnio?

-          Noriu pasimatyt su tavim.

-          Ammm… Na dabar aš užsiėmusi.

-          Ką darai?

-          Aš su Kostu.

-          Julija… Tu vėl draugauji su Kostu?

-          Taip. O ką?..

-          …

-          Aleksai?

-          Nesvarbu. Pamiršk. Atsiprašau, kad paskambinau.

Trakšt. Padėjo ragelį. Atsidusau.

-          Kas nutiko? – Kostas susiraukė.

-          Žinai, ką? Nieko. Paaugliškos problemos.

Atsilošiau ant lovos ir nusijuokiau.

-          Atleisk, bet nerišu, kas čia juokingo…

-          Gera. Gera. Žinai kodėl? Todėl, kad turiu paaugliškų problemų.

-          ?

-          Kostai. Mes jauni. Eina sau. Mes jauni.

Jis pažiūrėjo į mane kaip į kvailutę. Bet šiltai nusijuokė. Aš irgi juokiausi. Širdy pasklido gėris, toks gėris, kurio nejutau jau labai. Labai ilgai. Kvatojau.

Atsidarė durys. Įėjo mama. Kostas suakmenėjo. Nutilau. Ji pažvelgė jam į akis. Minutė tylos. Klaiku.

Ji tarė:

-          Labas. Kostai.

Taigi. Parėjau namo kirbančia širdim. Reikėjo pakalbėti su mama. Radau ją virtuvėje. Gėrė arbatą. Atrodė paliegusi.

-          Mama, pakalbam.

Ji pažiūrėjo, bet nieko nesakė. Sukaupiau visą drąsą ir prašnekau:

-          Klausyk. Dėl Kosto… Aš žinau, kad tu pyksti. Ir turbūt turi teisę. Bet… Aš šešis mėnesius svarsčiau, teisiau, graužiausi. Ir priėjau išvadą… Kad turiu atleist. Aš jį myliu, mama. Žinau, kad tai žiauru, bet… Ką man daryt?

Ji sėdėjo tylėdama, linksėjo galva. Buvo visiškai romi. Praeito konflikto neliko nė žymės.

-          Mama? Man labai reikia, kad su manim kalbėtum.

-          Julija. Man bloga, – ji pratarė vos girdimai, prislopintu balsu.

-          Aš žinau, bet vis tiek kada nors apie tai reikės pakalbėti.

-          Ne. Man… Bloga. Man bloga. Fiziškai bloga.

Ji buvo balta kaip popierius. Užsimerkė. Atrėmė galvą į sieną.

-          Mama?

Tyla. Mane išmušė šaltas prakaitas. Žaibiškai. Pašokau, griebiau mobilųjį, tirtančiom rankom surinkau 112. Balsas drebėjo. Alsavimas pagreitėjo kokius keturis kartus. Kai dispečerė paklausė, kokie simptomai, nežinojau, kaip apibūdinti. Ėmiau verkti. Maldavau greičiau atvažiuoti.

Padėjus ragelį prišokau prie mamos, paėmiau už rankos.

-          Mama? MAMA.

Ji atsimerkė. Lyg niekur nieko. Pavartė akis.

-          Viešpatie. Mama, – pripyliau stiklinę vandens iš čiaupo, daviau gerti.  – Kas darosi?

Ji prasimerkė plačiau, nustebusiu žvilgsniu apsidairė po kambarį.

-          Ne… Nesuprantu. Staiga labai bloga pasidarė.

Ji pažvelgė į savo rankas. Drebėjo it lapeliai.

Galiausiai atvažiavo greitoji. Įleidau dvi medikes į namus. Jos pripuolė prie mamos, paguldėm ją ant sofos. Ėmė matuoti kraujospūdį, klausinėjo manęs, kas nutiko.

-          Nesuprantu. Tiesiog, kalbėjomės, o ji staiga blogai pasijuto ir apsvaigo. Paskui atsigavo. Po kokių dviejų minučių.

-          Labai didelis kraujospūdis.

-          Dėl ko taip gali būti? – mano balsas iš išgąsčio tapo plonas kaip mergytės. Laikiau mamą už rankos. Ji atrodė silpna. Man buvo taip baisu. Prieš akis prabėgo klaikiausi vaizdai. Kas būtų… Ne. Net negalvok.

-          Gali būti daug priežasčių. Dažnai būna, kai žmogus jaučia nerimą, serga depresija, bet negeria raminamųjų. Tada kūnas sustreikuoja, nusilpsta.

-          Taip, – linktelėjau rūškana, – prieš pusę metų žuvo jos sūnus. Mano brolis, – balsas trūktelėjo. – Ji visą laiką buvo klaikiai liūdna, bet nė karto nemačiau, kad gertų vaistų.

Kol aš kalbėjau, kita medikė kažko mamai suleido.

-          Ko jūs jai duodate?

-          Leidžiu paprasčiausio relaniumo, kad susitvarkytų spaudimas. Šiaip tai, jei matėt, kad mama blogai jaučiasi, reikėjo skatint kreiptis į psichologą. Tokiais atvejais negalima pasikliauti savim.

Jaučiausi sugniuždyta. Buvo gėda. Taip rūpinausi savo meilės reikalais, savo problemomis, kad nesugebėjau nuvesti jos pas gydytoją.

-          Ką man dabar daryti? – paklausiau plonyčiu balseliu. – Aš jos vienintelė artimoji. Kaip man ja pasirūpint?

-          Dabar nusiųsim pas psichoterapeutą, o tas turbūt paguldys į  ligoninę.

-          Į ligoninę? – iš karto įsivaizdavau minkštas sienas. Pašiurpau.

-          Ne į psichiatrinę, o į krizių intervencijos skyrių. Tai kaip reabilitacija. Aš negaliu diagnozuoti, bet iš to, ką pasakojate, matyti, kad jai depresija.

Linktelėjau. Po pusės valandos daktarės išėjo. Mama greit užmigo. Nenorėjau jos palikti, sėdėjau fotelyje greta, palikusi kambaryje blausią šviesą.

Kitą dieną paskambinau į polikliniką, nupasakojau situaciją. Pavyko suorganizuoti vizitą. Nuvežiau mamą taksi. Kol ji kalbėjo su psichiatru (ar psichologu, net nežinau), aš laukiau vestibiulyje. Jiems baigus, mane pakvietė į vidų. Mama leido, kad daktaras apsakytų jos būklę, nes buvau jai labai artima.

Malonus jaunas gydytojas, su akinukais. Mandagiai ir globėjiškai pakartojo visą, ką jau girdėjau iš greitosios pagalbos medikių. Jis akcentavo, kad mamos būklė yra labai sunki, tai buvo aišku iš vieno vienintelio pokalbio, nors dažnai prireikia daugiau laiko. Jis pažadėjo kuo greičiau ją paguldyti į psichikos sveikatos kompleksą. Keisčiausia, kad mama visiškai nesipriešino. Ji apatiškai linksėjo, su viskuo sutiko. Atrodė, kad pasikeitėm vaidmenimis. Dabar aš buvau motina. O ji bejėgis kūdikis. Šiurpu.

Man kirbėjo klausimas:

-          Daktare, o kodėl jai taip pasidarė tik dabar? Juk jau praėjo pusė metų… Man jau ėmė… Gerėti… – sukuždėjau.

-          Kiekvienas žmogus išgyvena gedulą skirtingai. Turbūt nesuklysiu, kad jūs nuo pat nelaimės buvote labai pikta ir sugniuždyta. Jūs savo liūdesį išreiškėte sveikai – atvirai. Pykčiu. Jūs neslėpėte emocijų. Tuo tarpu motina užsisklendė viduje. Ir joje, kaip dėželėje, kaupėsi skausmas ir neviltis. Tai turėjo pratrūkti. Ir pratrūko būtent tada, kai jūs jai parodėte, jog sveikstate.

-          Kaip… Suprasti?

-          Kai ėmėte veikti savarankiškai, kai ėmėte sveikai atleisti tiems, kas nusipelno atleidimo, kai atgavote veido spalvą, jūsų mama puolė į paniką. Įsivaizduokite, kokia ji vieniša pasijuto, kai pamatė likusi viena liūdesio pasaulyje? Ji pasąmoningai pajuto, kad negali išsikapstyti.

-          Negali?…

-          Pati. Negali pati. Bet psichoterapija, antidepresantai, gera priežiūra pastatys jūsų mamą ant kojų. Tuo tarpu norėčiau dar bent keletą kartų susitikti ir su jumis, Julija. Dėl visa ko.

Linktelėjau. Supratau, kad prieš vėją nepapūsi. Geriau jau nevaidinti stipruolių. Mama vis dar sėdėjo abejinga ir tyli. O man lyg peiliais kas širdį badė.

****

Taigi paguldžiau mamą į ligoninę. Viskas buvo sutvarkyta greitai, tą pačią savaitę. Dabar ji guli gražiam ligoninės kambary, klausosi relaksacinės muzikos, kalbasi su specialistais, geria vaistus ir gerai valgo. Man derėjo jau anksčiau tuo pasirūpinti… Visą tą savaitę beveik nemiegojau. Naujuosius metus praleidau palatoje.

Ir kai galiausiai vieną vakarą kietai užmigau… Pažadino skambutis į duris.

Atsikėliau ir mieguista atidariau.

Jis stovėjo pasirėmęs petimi į durų staktą. Pradegtu paltu. Plaukai krito į vieną pusę, netvarkingi, bet ir tobuli. Šypsojosi pakreipęs galvą. Rankoj laikė vienui vieną baltą rožę. Pakėliau rankas prie veido, pasitryniau akis. Užsikišau išsipešusius plaukus už ausų.

-          Labas.

-          Labas, – jis ištiesė man gėlę. Paėmiau. Pauosčiau. Kvepėjo silpnai, bet tas kvapas kažkodėl man asocijavosi su šalta, ledine žiema. Ir tai man patiko. Džiaugiausi, kad bent jau ne su vasara.

Pasitraukiau nuo durų ir įleidau jį.

-          Kur mama? Nebūtum įleidus, jei ji būtų namie, ar ne? – pasiteiravo jis.

-          Mama ligoninėj.

-          Ką? Kas atsitiko, Jule? – jis rimtai susirūpino. Ne suvaidintai, bet visiškai nuoširdžiai.

-          Dėl depresijos.

Ir pradėjau pasakoti. Pasakojau viską, kas įvyko, viską, ką jaučiau, kas gulėjo ant širdies pastaruosius mėnesius. Jis paėmė mano ranką, paglostė delną. Apvertęs ranką pastebėjo randą. Atsiduso ir pakėlęs prie lūpų švelniai bučiavo ploną baltai melsvą liniją. O aš kalbėjau, kalbėjau ir kalbėjau. Negalėjau sustoti. Įsivaizduokit. Pastaruosius pusę metų vienintelis mano pašnekovas buvo kapas. Jaučiau poreikį kalbėti. O jis tik atidžiai klausėsi. Nepertraukinėjo. Nesiraukė, kai pasakojau, kaip aš jo nekenčiau. Kaip bjaurėjausi juo, kol suvokiau, kad privalau atleisti, kitaip nerasiu ramybės.

-          Tai… Tu man atleidi…

-          Kostai. Esmė ne tai. Teoriškai aš tau neturiu ko atleisti. Eriko… Nelaimingas atsitikimas buvo ne tavo kaltė. Esmė ne atleidimas. Svarbu, kad aš išmokčiau… Žiūrėti į tave ir nematyti Jo.

Kostas lėtai linksėjo.

-          Kvailiausia, kad mūsų istorijoje negali būti laimingos pabaigos. Mes galime likti kartu, galim viską pamiršti, bet vis tiek vieną ar kitą nuolat grauš sąžinė. Tave dėl manęs, mane – dėl mamos, – atsidusau.

-          Dėl mamos?

-          Ji nenori, kad su tavim bendraučiau, pats žinai, – sumurmėjau, – ir nemanau, kad pakeis savo nuomonę.

-          Suprantu. Bet reikės ką nors sugalvoti. Nes aš be tavęs negyvensiu.

-          Žinau, – atsidusau.  – Aš irgi. Aš irgi, Kostai.

Kitą dieną po penkių penkios atpėdinau prie mokyklos. Aleksas manęs jau laukė.

-          Labas, – pasisveikino, kai prisiartinau.

-          Labas. Klausyk, aš nenoriu, kad ne taip suprastum…

Bet paaiškinti nespėjau, nes iš už kampo atsirovė Viktorija, pasipuošus trumpu džinsiniu sijonu ir aukštais auliniais batais, plaukus susigarbanojus į smulkias garbanėles.

-          O! Kokia staigmena. Julija ir… Aleksas, ar ne? Aš Viktorija.

Aš atsidusau ir nupėdinau kažkokios kavinės, kurią pasiūlė Viktorija, link. Aleksas bandė sakyti, kad čia lyg ir mūsų pasimatymas, bet Viktorija jį užčiaupė.

Mūsų nejaukusis trigubas pasimatymas buvo tik įpusėjęs, kai Viktorija, be perstojo tauškusi su Aleksu, tarė:

-          O, Jule, kokia laimė, kad taip kaktomuša susidūrėm. Labai džiaugiuosi, kad galėjau susipažint su Aleksu. Ar ne, Aleksai? – ji buvo tokia apgailėtina koketė, kad mane net nupurtė. Gaila Alekso.

-          Ką? Aa, taip. Taip, – jis niūriai pažiūrėjo į mane. Įsivaizduoju, kaip širdo, kad aplinkybės neleido mums pralesit jaukaus vakaro kartu.

-          Tai va. Bet. Yra tokia bėda… Kad aš planavau susitikti su keliais draugais, bet dabar jau nebespėsiu, tai pakviečiau juos čia.

Tai neįėjo į jokį mūsų planą ir aš susiraukus persisvėriau per stalą ir sušnypščiau:

-          Kas per draugai? Tai aš jau galiu eit?

-          Ne, kvailute, – šelmiškai išsiviepė, – einam pakalbėt. Atsiprašysim, Aleksai. – Ji nusitempė mane į šalį ir tarė: – Paslauga už paslaugą. Labai ačiū, kad atsivedei čia šitą pūkuotuką. Aš žinau, visa mokykla žino, kaip tau dabar sunku su Kostu. Todėl… na, nedėkok.

Ji nusijuokė, gūžtelėjo pečiais ir pasuko prie stalo. Aš stovėjau it musę kandus ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Į kavinę įgriuvo dvi nepažįstamos panelės, nepažįstamas vaikinas ir… Jis. Kiek galima??? Viktorija man mirktelėjo ir prikando lūpą. Aplenkdama įėjusią kompaniją klestelėjau į kėdę ir sušnypščiau:

-          Kodėl pasikvietei… juos?

-          Turi omeny, kodėl pakviečiau jį? Girdėjau gandus, kad jūsų santykiai nėra rožėm kloti. Ir kadangi tu man surengei aklą pasimatymą, aš tau surengiau tokį pat.

Matėsi, kad ta buka avis savim patenkinta. Kvaiša. Sėdėjau apkvaitusi. Ar man dar nepakako šiom dienom akibrokštų? Kodėl visur turiu jį matyti? Geriau jau buvo, kai jis man siuntinėdavo laiškus. Bent akis į akį kalbėt nereikėdavo.

Norėjau atsikelti ir nueiti, bet Viktorija sulaikė. Ji buvo per kvaila suprasti, kas dedasi mano viduj.

Kostas su draugais atsisėdo priešais. Stengiausi nežiūrėti jam į akis. Nagrinėjau valgiaraštį. Tačiau po kiek laiko nesusivaldžiau. Pakėliau žvilgsnį. Negaliu paaiškinti – per keblu – kaip aš jausdavausi žiūrėdama į jį. Kaip įkišta į karštą vonią, o po to staiga į ledinę eketę. Kostas nusišypsojo. Po stalu bijojau pajudinti kojas, kad nesusiliestų su jo.  Po valandos atsistojau. Nebegalėjau atlaikyti tokios įtampos. Kaip kokiose olimpinėse varžybose. Atsisveikinau, ir niekam nespėjus manęs sulaikyti, išėjau iš kavinės. Aišku, kaip ir tikėjausi, jis mane atsivijo. Taigi vėl ėjom namo tylėdami.  Pykau ant jo už tai, ką iškentėjau vakar, už mamą. Pykau, bet tuo pat metu ir džiaugiausi, kad jis šalia. Aukštas, dailus, sulieknėjęs iš skausmo. Su savo juodu paltu ir didelėm rankom, karančiom prie šonų. Idealizavau jį. Jaučiausi kaip tų gražių klasikinių meilės romanų herojė – palaiminta jo buvimo šalia, tačiau kartu ir pasmerkta vienatvei. Banalu. Bet kaip kitaip tai paaiškinti?

Taigi kelio gale jis sustojo ir pasisuko į mane. Žiūrėjo ir šypsojosi. Bet ne ta linksma vasariško Kosto šypsena pievoj, kai buvo galingas ir šaunus. Ne, liūdna, atsargia šypsena. Kuri sakyte sakė tūkstantąjį kartą: atleisk.

Taigi žengiau žingsnį, žvelgdama jam į veidą, į lūpas. Tamsios, beveik melsvos žiemiškoj nakties šviesoj. Smakras šiurkštus. Tai jaučiau net akimis.

Prisiartinau dar labiau. Jo šypsena nublanko. Atsargiai padėjau rankas ant juodo palto krūtinės. Nejaučiau širdies plakimo.

Tik tyla.

Tyli, mirus krūtinė.

Staiga.

Viskas taip staiga. Visada būna staiga. Be perspėjimų. Ir be romantiškos įžangos. Jis apkabino mane per liemenį, mano rankos liko surakintos tarp mūsų, bet Kostas nepaleido, aš pakėliau galvą, stengiausi dar kažką neigti. Pravėriau burną ir… Akimirką pamaniau, kad apalpau. Ar numiriau.

Jis mane bučiavo. Ne šiaip, ne švelniai. Bučiavo stipriai ir skaudžiai, kando į lūpas, o aš kandau atgal, nes taip reikėjo, nes tai buvo tarp mūsų. Jaučiau jo liežuvį. Negaliu aprašyti pojūčio. Kaip sultingas obuolys, trykštantis ir susiliejantis su seilėmis. O tuo pat metu, kaip gerklė, pilna Jūros vandens. Jaučiau veidu varvant ašaras. Jis nepaleido manęs. Ta akimirka turėjo man atverti akis.

Atsitraukiau nuo Kosto. Jis suėmė rankom mano veidą. Nieko nesakė, tik lėtai purtė galvą. Iš nuostabos, turbūt.  Aš pati negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Kaip greitai keičiamės. Rodės, dar prieš kelias dienas buvau pasiryžusi viskam padaryti galą. Kuo rimčiausiai.

Bet, ko gero, aš sveikstu. Sveikstu nuo skausmo. Žinoma, jis vis dar manyje, vis dar negaliu naktimis ramiai miegoti. Ir savo portretų nuo sienos negaliu ir dar ilgai negalėsiu nukabinti. Tačiau kažkas viduje pakito. Išgijo. Kažkuri mano smegenų (ar širdies?) dalis atitirpo ir aš vėl galėjau mąstyti apie žodį „atleidžiu“.

Turėjau pagaliau suprasti, kad moku nebeteisti. Moku priimti jį tokį, koks yra. Ir turėjau pergalėti tą kirbantį kaltės jausmą, kurį jaučiau būdama šalia jo. Privalėjau save įtikinti, kad tai tik nelaimingas atsitikimas. Ir kad Kostas dėl to nekaltas. Turėjau paleisti. Paleisti Eriką ir gyventi.

Ir kad galėčiau tai padaryti, man reikėjo gauti mamos sutikimą.

-          Man reikia pagalvoti. Reikia… Laiko, – sumurmėjau. Nepiktai. Ramiu, tykiu balsu.

-          Gerai. Gerai. Kada galėsiu tave pamatyt? – jis kalbėjo ramiai, bet vis dar šypsojosi, dabar jau galėjau girdėti plakant jo širdį. Laimingas vyras.

-          Aš tau paskambinsiu.

-           Pažadi?

Padariau pauzę, žiūrėjau sau po kojom į sutryptą sniegą. Paskambinsiu, jei mama neužmuš, pagalvojau. Ir atsakiau:

-          Taip.

Jis pabučiavo mane į skruostą, dar kelias sekundes žiūrėjo prikandęs lūpą. Pakreipęs galvą. Nusijuokė ir nuėjo.

Visą kelią tylėjom. Kaip ir žadėjo. Stengiausi į jį nežiūrėti, bet periferiškai mačiau jo siluetą. Mačiau, kaip jis eina nuleidęs galvą, įbedęs akis prieš save. Susikišau rankas į kišenes. Šliurinom gerą pusvalandį. Prie namų sumurmėjau:

-          Viso.

-          Jule?

-          Ką.

-          Pasakyk man. Ar tu kada nors man atleisi? Man reik žinot. Aš tave my…

-          Ša, – širdis daužėsi. Ir taip jau šiandien jaučiausi per arti jo, galėjau padaryti nedovanotinų klaidų. – Kostai. Aš nežinau. Labai sunku. Ir tikrai nežinau, ar galiu taip imti ir atleisti tau. Aš net sau negaliu atleisti.

Jis linktelėjo ir žengė žingsni manęs link. Širdis nusirito kūnu žemyn, tada kaip guminis kamuoliukas šovė gerklėn. Nebegalėjau pajudėti. Nebeturėjau tiek fizinių jėgų. Jis žengė dar žingsnį. Aš ištiesiau ranką ir sustabdžiau jį. Delnas prigludo Kostui prie krūtinės. Jis užsimerkė. Jau buvau pamiršus mūsų elektrą. Kaip kaskart susilietus kūnas nueina pagaugais. Atsitokėjau. Patraukiau ranką nuo jo palto. Krenkštelėjau. Jis taip pat atsikvošėjo, linktelėjo ir paklausė, kiek gergždžiančiu balsu:

-          Iki ar sudie?

Palingavau galva. Kūną užplūdo šiluma. Erikas… Erikas atleistų. Jis atleistų.

-          Iki.

Kostas šyptelėjo. Prikandau lūpą, kad nenusišypsočiau. Per daug gi ta sąžinė mane kamavo. Bet jei atvirai, tai jaučiausi, lyg akmuo nuo širdies būtų nusiritęs. Apsisukau ir neatsigręždama nuėjau. Galbūt viskas pamažu ir savaime susidėlios į vietas?

NE.

Vos įžengus į namus buvau apakinta įsiplieskusios šviesos. Mama stovėjo apšviestame koridoriuje. Paakiai pajuodę, plaukai susivėlę. Atrodė labai labai nesveikai.

-          Mama. Kodėl nemiegi? – paklausiau šiltai.

Ji neatsakė. Stovėjo ir žiūrėjo į mane abejingai. Klausiamai pakėliau antakius. Pamažu nusiaviau batus. Ji stovėjo sukandus dantis ir suspaudusi lūpas.

-          Mama. Kas tau… Yra?

-          Kas man yra, – tyliai nusijuokė, – tikrai. Kas man yra… kas man, Julija? Gal pasakyk, kas po velnių tau? Aš mačiau pro langą. Mačiau, jis tave palydėjo. Dar pasišnekučiavot. Tu… Maža nedėkinga…

-          Mama! Aš… Jis mane tik palydėjo. Mes net nebendraujam, tiesiog… ėjom į tą pačią pusę.

-          Nepudrink man smegenų. Kaip tau širdis leidžia? Su tuo… Žmogžudžiu. Tu, paleistuve.

Negalėjau patikėti savo ausimis.

-          Aš paleistuvė? Aš? Gerai, mama. Gerai. Nori šnekėtis? Pasišnekam. Kas pastaruosius metus gulėjo susigūžus lovoj ir nė karto net… Šiukšlių neišnešė? Tu. Ar aš priekaištavau? Nė žodžio nesakiau. Nė žodžio. Gaminau valgyt, prižiūrėjau namus ir tave, rūpinaus viskuo. Manai, man nebuvo sunku? Tavo sūnus mirė. O mano brolis. Kaip, tavo manymu, visą tą laiką aš jaučiausi? Žiūrėdama į tavo apatišką veidą? Neturėdama nė vieno artimo žmogaus? Nes vienintelis mano artimasis – žudikas.

Ji palingavo galvą ir apsigręžė. Pirmą kartą per šiuos pusę metų susipykom.

-          Dabar nueisi? – įsiliepsnojau. – Žinoma, palik mane vėl vieną, tūkstantąjį kartą svarstyti, ką man, po velnių, daryt. Kaip gyvent… ŠŪDAS.

Ji atsisuko ir tarė taip, lyg nebūtų girdėjusi nė žodžio, ką pasakiau:

-          Tu trypi ant mano sūnaus lavono. Paleistuve.

Paskutinį žodį spjaute išspjovė ir trenkė kambario durim taip, kad ant žemės tikrąja to žodžio prasme nukrito tinko gabalas.

Buvau tokia įsiutusi. Negalėjau patikėt savo ausimis. Žinot, turbūt sunkiausia dėl to, kad juk pati panašiai apie save galvojau. Bet išgirsti iš mamos… klestelėjau ant lovos. Ašaros sruvo ne upeliais, o upėm. Kūkčiojau balsu.

-          Eri-kai. Pra-pra-šau…. p-p-padėk. M-maldauju.

Nebegalėjau ramiai ištarti nė žodžio. Jutau, kaip kyla isterija. Įsikniaubiau į pagalvę. Kūnas, konvulsiškai purtomas klyksmo, niekaip nerimo. Ėmė klaikiai skaudėti galvą. Užmigau apie trečią nakties, su drabužiais, nepaklotoje lovoje. Užmigau iš nuovargio, iš liūdesio, užmigau, nes per daug skaudėjo, kad išsilaikyčiau atsimerkusi.

****

Taigi vėl stoviu vietoj, niekur negaliu pajudėt. Tik dabar dar blogiau, nes mama perėjo į naują gedulo stadiją – pyktį. Pabudau lyg sumušta. Šaltas prakaitas pylė kūną. Pykino. Svaigo galva. Vargais negalais išlipau iš lovos. Mama buvo darbe. Nuėjau į svetainę. Net sofa man priminė Kostą. Atrodė, du vyrai – Kostas ir Erikas – mane persekios visą gyvenimą. Gulėjau ir svarsčiau, kaip susitaikyti su mama. Kaip ją pakreipt sveikimo linkme. Kaip spręsti tokias problemas, kai tau tik aštuoniolika? Bandžiau galvoje susidėlioti mintis. O kas, jei dabar pat nueičiau pas Kostą? Ir likčiau. Ir būčiau jo, nepaisant nieko. Ir tuoj pat atslenka naujas vaizdinys. Iš pykčio paklaikęs motinos veidas.

Kita vertus, galėjau bandyt jį pamiršti. Bet blogiausia, kad visiškai, visiškai to nenorėjau. Skaudžiausia dilema ir buvo ta, kad niekaip negalėjau perprasti moralės normų. Kiek jis kaltas dėl Eriko mirties? Kiek dėl to kalta aš? Galų gale – ar aš privalau pykti? Antra medalio pusė – o kas, jeigu nustojus pykti pamiršiu Eriką? Taip bijojau iš atminties paleisti jo veidą.

Suskambo telefonas.

-          Alio?

-          Labas, čia Viktorija.

-          Labas, – atsakiau nustebusi. Jau buvau pamiršus, kad visai neseniai kartu ėjom į vakarėlį.

-          Klausyk, man reikia paslaugos.

-          Paslaugos? Kad… aš… – ko jai iš manęs reikia? Dabar tikrai nebuvo pats geriausias laikas padėti kažkokiai pašėlusiai paauglei.

-          Nieko ypatingo. Paklausyk. Kai buvom pas Matą, tu kalbėjai su tokiu Aleksu, ar ne?

-          Kalbėjau. Taip.

-          Tai va. Man reikia, kad tu mane su juo supažindintum.

-          Ko… kodėl?

-          Nes man jis patinka, kvaišele, – nusijuokė ji. Užverčiau akis. Kas per dramos. Gal man jai papasakot apie tikrus gyvenimo posūkius?… Bet atsakiau:

-          Viktorija… Hmm. Na aš galėčiau. Bet net neturiu jo numerio…

-          Tai nieko, aš turiu.

-          Tai kam tau manęs reikia? – nesupratau.

-          Nes tu jį pažįsti. Aš tau duosiu jo numerį, tu jam paskambinsi, jūs susitiksit. Ir tada pasirodysiu aš. Tu mus supažindinsi, o toliau jau, kaip Dievas duos.

-          Viešpatie, Vika…aš…

-          Prašau, Jule. Prašauuuuu….

-          Gerai, – bala nematė, pagalvojau. Vis tiek gyvenimas juodesnis už purvyną.

Taigi ji man padiktavo Alekso numerį ir aš turėjau suorganizuoti susitikimą kitą dieną. Paradoksalu, bet nors mano asmeninis gyvenimas nieko vertas, aš pasirodžiau esanti kuo puikiausia piršlė…

Surinkau Alekso numerį. Po kelių signalų jis atsiliepė.

-          Labas, čia Julija.

-          Julija? Julija… Oooo. Labas, – jo balsas užsikirto ir ragelyje pasigirdo keistas trenksmas lyg kas būtų nudribęs nuo kėdės.

-          Sutrukdžiau?

-          NE. Tai yra… Ne, aš nelabai užsiėmęs.

-          Tai va. Skambinu paklaust, gal norėtum rytoj susitikti.

-          Rytoj? O, gerai.

-          Penktą valandą? Prie.. mokyklos?

-          Gerai.

-          Gerai.

-          Tai.. iki?

-          Iki, Aleksai.

Aš geroji samarietė.

Kėliausi anksti, kad spėčiau į rytinį autobusą. Šaltis nenuslūgo. Atrodo, sulig kiekviena diena jis tik veša ir vis smarkiau kanda. Autobuse vėl užmigau ir vėl, savo laimei, spėjau pabusti prieš pravažiuodama stotelę. Išlipusi pasukau jau gerokai išmintu keliuku kapinių gilumon. Atsisėdau prie brolio ir ritualo dėlei užsidegiau cigaretę. Erikas rūkydavo. Todėl ir aš jutau pareigą jam atnešti šio malonumo. Bent kvapą. Užuominą.

-          Labas, brolau. Kaip laikais? Vakar sutikau Gabrių. Kvietė į vakarėlį.

Eisiu. Tu nieko prieš? Tikiuosi, bus linksma. Žinai… Aš taip tavęs ilgiuosi, Erikai. Kalbu čia apie nesąmoningus vakarėlius… O kaip norėčiau, kad vietoj manęs pas Gabrių galėtum eiti tu. Tada viskas būtų taip, kaip ir lemta. Žinau. Žinau, kad turiu judėti pirmyn. Aš ir judu. Vakar šypsojausi. Tikrai, prisiekiu. Šypsojausi, nuoširdžiai.

Erikai, aš norėjau… Prisipažint. Aš galvoju apie Kostą. Ne, aš jam neatleidau. Bet tu pamąstyk… Koks mano gyvenimas. Kaip toli nuo laimės yra mano savijauta. Aš ne tik netekau tavęs, bet… Ir tie jo laiškai. Jie tokie kupini meilės. Kartais pagaunu save galvojant, kad jis gi nenorėjo. Visa tai buvo tik nelaimingas atsitikimas. Gal jis nekaltas? Gal turėčiau jam atleist? Man sunku, Erikai, nes esu vienui viena. Saugau mamą, globoju ją, palaikau šiokią tokią tvarką ir šilumą namie. Jau pavargau. Noriu meilės ir… Noriu  pamiršti. Ištrinti kai ką iš atminties. Bet neįmanoma. Ar ne?

-          …

-          Taip. O, kad žinočiau, ką tu apie tai mąstai.

Atsikėliau ir nupūškavau šerkšnotu keliuku stotelės link.

****

Taigi kitą dieną leidau sau gerai išsimiegoti, kad bent kiek pasidžiaugčiau vakaru pas Gabrių. Mama gulėjo prieš televizorių.

-          Mamyt, šiandien eisiu pas Gabrielių.

-          Šaunuolė.

-          Taip. Bus daug žmonių ir aš… pasistengsiu linksmai praleisti vakarą. O tu? Mama, aš rimtai svarstau, ką su tavim daryt.

Ji atsisuko, pažiūrėjo į mane su blausia šypsena. Akyse kaip kino juostoj galėjai matyti skausmą ir desperaciją. Atrodė, kad ji bet kurią akimirką sukliks, ims draskytis ar muštis. Joje degė toks laukinis pyktis. Bet jis taip nederėjo prie to, į ką buvo supakuotas. Šiurkštus, nusidėvėjęs veidas, suskilusios lūpos, rusvi ratilai po ir virš akių. Bejėgė kaip ligonis, įsiutus kaip laukinė katė.

Priėjau ir labai atsargiai paliečiau atgalia ranka jos skruostą. Nutvilkė šaltas ir šiurkštus speigas.

-          Julija. Tu ne mažas vaikas. Aš nenoriu prieš tave apsimetinėti. Tu žinai, kaip man sunku. Ir suvoki, kad negaliu to užgniaužti, kad ir kaip stengčiausi. Leisk kentėti tiek, kiek man lemta. Neturiu… jėgų kovoti.

Žiūrėjau į ją ir lėtai linktelėjau. Neturėjau nei teisės, nei galios gydyti ją nuo to, kame ji skendo.

Nuėjusi į vonią ruoštis, ilgai žiūrėjau veidrodin.

Ant kairiojo riešo turėjau plonytį baltą randą. Prisimenu kaip šiandien. Buvo praėjęs mėnuo, gal truputį daugiau nuo nelaimės, Kostas buvo ką tik išteisintas dėl nelaimingo atsitikimo. Pati liudijau, kad Erikas pirmas puolė. Buvo klaiku. Taigi tas mėnuo, tie pirmi keli mėnesiai man buvo sunkiausi. Gulėdavau apimta apatijos, sunkiai miegojau, buvau labai baili, krūpčiodavau nuo kiekvieno garso. Su niekuo nebendravau. Vieną tokią žiaurią dieną mama liepė išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Vis dar buvo vasara. Bet man nuolat būdavo šalta. Išėjau laukan nesivargindama persirengti išeiginiais drabužiais. Paėjusi porą metrų nuo laukujų durų susmukau ant pirmo pasitaikiusios suoliuko. Saulė spigino, bet mano oda šalo ir šiurpo. Šaltis, sklindąs iš vidaus buvo įtaigesnis negu vargana dienos šviesa. Sunku pasakyti, ar ilgai taip sėdėjau, bet po kurio laiko užsimerkiau. Pamenu, kokia žlugusi tada buvau. Stipriai rankomis įsikibusi į suolo kraštą. Tarsi bijodama, kad nuslysiu. Prikandusi apatinę lūpą, sunkiai kvėpdama vasarišką orą, lyg norėčiau kuo greičiau jo atsikratyti. Paversti anglies dioksidu. Sutrinti į nieką. Tada prie manęs priėjo Kostas. Atrodė panašiai kaip ir aš. Apsirengęs nusmurgusiais purvinais drabužiais, nesiprausęs, nesiskutęs. Atsisėdo ant suolo kiek atokiau. Atsimerkiau. Ir pamačiusi jį apstulbau.

-   Ką…  Ką tu čia darai???

Jis nieko neatsakė. Pažiūrėjo priplakto šuns žvilgsniu. Jo veidas it koks veidrodis atspindėjo mano jauseną.

-          Dink man iš akių, arba tave užmušiu.

Staiga įsiutau. Urzgiau.. Liūdesį pakeitė neapykanta. Pabudau iš apatijos. Pasukau galvą į jo pusę ir suurzgiau dar:

-          Dink, šūde.

Kostas išsižiojo kažką sakyti, akyse mačiau besitvenkiantį vandenį. Jis dar kartą pažiūrėjo į mane. Ir aš smeigiau. Savo žvilgsniu tiesiai į jo. Smeigiau daug kartų. Tada pašokau. Galiu prisiekti, kad dar kažką pasakiau, atsimenu, kaip seilės tiško iš burnos. Jis nieko neatsakė. Atsikėlė ir skubiai nuėjo. Susikūprinęs, suvargęs. O aš tekina pasileidau namo. Buvau tokia įsiutus.  Turėjau išlieti pyktį. Norėjau sielos skausmą materializuoti. Užsirakinau kambaryje. Atsisėdau ant lovos, nuo spintelės griebiau manikiūrines žirklutes ir žiebiau sau per riešą. Metalas praskrodė odą, šiek tiek įsikirto į mėsą. Kraujas bėgo, bet ne upeliais. Venų nekliudžiau. To ir nesiekiau. Nenorėjau mirti. Bijojau. Tenorėjau fizinio skausmo. Ir padėjo. Ašaros sruvo jau ne dėl Eriko. Ir ne dėl Kosto. Pagaliau ašaros buvo tiesiog fizinio skausmo išraiška. Leidau kraujui varvėti ant grindų. Kapsėjo. Tačiau greitai apstojo. Atsilošiau ir atsidusau. Buvo gera. Žinau, tai buvo neteisinga. Kvaila ir vaikiška. Ir nesveika. Bet man reikėjo to šoko. Man reikėjo save pažadinti iš miego.

O randas liko. Abejoju, ar kada nors išnyks. Bet ir nereikia. Jis man primena apie tai, jog kad ir kaip man būtų bloga – kažkada buvo dar blogiau.

Nusprendžiau pasipuošti. Išsiploviau galvą. Išsidžiovinau. Kurį laiką stovėjau palaidais plaukais. Netvarkingai krito man ant nuogų pačių. Geltonos šieninės bangos. Ne, negaliu. Sukėliau į kuodą, susukau, susmaigsčiau perlų segtukais ir perrišau gumyte. Taip, kaip turi būti. Taip, kaip reikia. Grįžusi į kambarį apsimoviau juodas kelnes. Jau siekiau juodo golfo, tačiau apsigalvojau. Ištraukiau iš spintos senus languotus marškinius ilgom rankovėm. Tuos pačius, kuriuos vilkėdavau vasarą. Užsisagsčiau juos. Niekaip nekvepėjo. Įsisegiau auskarus. Jei nežinotum, kas mano viduj, palaikytum paprasta miela, laiminga mergina. Koridoriuje apsiaviau aulinius batus, apsivilkau juodą žieminį paltą. Atsisveikinau su mama ir išėjau į žieminį vakarą.

Po gero pusvalandžio prisibasčiau iki Gabriaus namų. Jis mane džiugiai įsileido. Viduje buvo apie tūkstantį žmonių. Mačiau porą pažįstamų veidų, bet dauguma buvo svetimi. Alkoholis plaukė upėmis. Prisėdau ant kėdės svetainėje, kuo arčiau prie muzikos aparatūros, kad niekas negalėtų manęs užkalbinti. Visgi Gabrielius priėjo ir sukliko:

-          KĄ GERSI?

-          NIEKO

-          KĄ?

-          NIEKO, – nusijuokiau aš. Muzika baladojosi klaikiai garsiai.

-          NESĄMONĖ. TUOJ GRĮŠIU.

Likusi viena nusimečiau nuo veido šypseną. Ji buvo kiek per sunki, kad neščiau be didelių pastangų. Po kiek laiko Gabrius grįžo su stikline rausvo gėrimo. Rėkdamas paaiškino, kad čia kokteilis.

Sėdėjau tam triukšme, prietemoj. Gėriau alkoholį. Užsimerkiau. Dažnai užsimerkdavau, nes sunku pakelti bet kokią aplinką. Tamsoj ramiau. Kai atsimerkiau, ties mano veidu bolavo kitas išsišiepęs veidas. Aleksas.

-          LABAS, JULE!

-          LABAS!

-          GAL NORI NUEIT Į  BALKONĄ?

-          OO. GERAI.

Išėjom į balkoną, jis mane pavaišino cigarete.

-          Na ir triukšmelis, a? – nusijuokė Aleksas

-          Taigi.

-          Šalta, a?

-          Šaltoka, – tas vaikinas tikrai iš visų jėgų stengėsi palaikyti pokalbį. Manęs tai negrasė. Nebuvau prieš. Tik abejojau, ar sugebėsiu būti visavertė pašnekovė. Galvoje šmėstelėjo besijuokiantis Eriko veidas. Akimirką susimąsčiau, ar neniekinu jo atminimo eidama į vakarėlius, juokdamasi, stengdamasi judėti toliau. Bet kvatojantis Eriko paveikslas paprieštaravo. Visgi turi kada nors pradėti gyventi toliau. Negali amžinai gūžtis. – Bet ne taip šalta, kaip praeitą kartą, kai matėmės, – pridėjau, kad vaikinas nesijaustų šnekąs su siena. Jis, regis, labai apsidžiaugė, kad prisidėjau prie pokalbio.

-          O tau patinka muzika, kuri čia groja? – paklausė.

-          Ammm. Nelabai suvokiu, koks čia stilius, – atsakiau kiek suglumus.

-          Čia… elektronika.

-          Elektronika. Niekad neklausiau elektronikos.

-          O ką klausai? – mes surūkėm po cigaretę, bet jis mitriai ištraukė dar po vieną.

Susimąsčiau. Atvirai, tai net nežinojau. Kurį laiką stovėjau suglumusia ir susimąsčiusia veido išraiška.

-          Bliamba, nežinau.

Pauzė

Ir įvyko tai, ko nebuvo lygiai pusę metų: aš ėmiau juoktis. Juoktis. Nuoširdžiai. Aleksas, pagautas mano juoko taip pat ėmė krizenti ir galų gale mes stovėjom tam balkone ir žvengėm. Atsidarė durys ir įėjo Gabrielius. O paskui – kažkas kitas.

-          Kas taip juokinga? – draugiškai klustelėjo Gabrius.

-          Nieko. Šiaip. Linksminamės, – atsakiau dar vis šypsodamasi.

Ir tada pamačiau, kas įėjo už Gabrieliaus. Besišypsantis, švariai nusiskutęs, švarku vilkintis, tviskantis… Ir visaip kitaip žavus mano vaikinas. Turiu omeny… Mano priešas. Eriko portretas mano galvoje iš besijuokiančio pavirto į pamėlusį, ant grindų išsitėškusį. Su iš praviros burnos besivyniojančiu raudonu kaspinu.

Šypseną tarsi kas būtų su kuoka nušveitęs. Buvau užspeista pačiam balkono kamputyje, kelią prie durų užstojo Aleksas, Gabrius ir… Jis. Negalėjau išeiti. Prisimerkiau ir pakėliau akis. Nebuvo jokių fanfarų, sulėtintų neapykantos momentų. Apkritai nieko neįvyko. Man net nereikėjo niekur bėgti. Jis tiesiog prisidegė cigaretę ir nežiūrėdamas į mane rūkė. Sumečiau, kad tėvas, ko gero, bus pasveikęs, kitaip jis nerūkytų. Pasikrapščiau galvą. Buvo baisiai nejauku. Įsivaizduokit, koks keistas jausmas apima, kai esi mažyčiame balkoniuke su žmogumi, kurį aštrių aštriausiai myli. O jis myli tave. Ir niekas jūsų nestabdo. Tik… Tu verti save jo nekęsti. Va čia tai gyvenimas. Mintyse šimtas trisdešimtą kartą permečiau galimus scenarijus. Bet kad ir kokiu keliu pasirinkčiau tykinti, kas nors liks įskaudintas. Vėl apėmė noras užsimerkti. Pasislėpti tamsoj. Tačiau stovėjau ramiai ir atsainiai atsišliejus į sieną ir rūkiau. Aleksas mandagiai šypsojosi, bet mačiau, kad jam nejauku. Gabrielius, priešingai, linksėjo galva į muzikos taktą ir jautėsi visiškai atsipalaidavęs. Slinko nejaukios minutės. Galiausiai surūkiau savo cigaretę ir nusprendžiau išsibrauti kambarin. Aleksas paslaugiai praleido, Gabrius taip pat apsikeitė vietom. Kostas stovėjo prie durų. Aukštas. Na, ne dvimetrinis, bet už mane aukštesnis. Pakėliau akis ir tarstelėjau:

-          Atsiprašau, man reikia praeiti.

Jis pasisuko šonu, aš žengiau žingsnį ir atsidūriau taip arti, kad jutau jo kūną net ir nežiūrėdama. Man praeinant jis pirštų galiukais perbraukė per ranką. Tyčia.

Tam vakarui užteko juoko ir šypsenų. Į mane grįžo senoji Julija. Apsiniaukusi, pikta, sugniuždyta. Kiek mažai tereikėjo, kad būčiau pakirsta. Nuslinkau į virtuvę. Atsistojau prie lango ir atrėmiau kaktą į šaltą stiklą. Ilgai stovėjau paskendus mintyse, paskendus toj trankioj elektroninėj muzikoj. Apsisukau ir išėjau į koridorių. Užsimečiau paltą, apsiaviau batus. Grįžau į svetainę atsisveikinti su Gabrielium. Pamačiau jį kambario gilumoj.

-          Jau eisiu.

-          Kodėl taip anksti, Jule? – susirūpino.

-          Tiesiog. Pavargau. Gabrieliau…

-          Gerai. Neturi nieko aiškint, blondine. Suprantu.

Jis susimąstęs linktelėjo ir palydėjo mane iki laiptinės. Lėtai leidausi laiptais. Išgirdau kažką atstraksint paskui. Sustojau, nes kažkodėl taip ir maniau, kad Aleksas norės mane palydėti namo. Įsikibau į turėklą ir supausi ant vienos kojos laukdama. Bet.

Tai buvo Kostas. Sustojo pamatęs, kad laukiu. Išsižiojau. Bet pamiršau, ką galėčiau pasakyti. Suraukiau antakius ir palingavau galvą. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Ramiai, bet atidžiai. Kad jūs žinotumėt, kaip aš norėjau prieit ir prisiglausti. Su juo būčiau saugi. Su juo nieko nereikėtų bijoti. Jis žengė žingsnį manęs link.

-          Kostai…

-          Nieko nesakyk, Julija. Aš žinau, mes neturim kalbėtis. Tiesiog noriu tave palydėti. Nenoriu, kad eitum viena. Tamsu. Ar galiu?..

Akys pritvino ašarų. Nuleidau galvą. Ir nežymiai, vos vos linktelėjau. Jis taip pat linktelėjo ir mes lėtai nusileidom laiptas.

Gruodžio 23. Šaltas rytas. Kojos ledinės. Sniegas pukši į langą mažais nykios košės kąsneliais. Pažiūrėjau į telefono laikrodį. Devynios. Galiu dar gulėti. Neturėjau noro skaityti, bet televizorius irgi grasė. Gulėjau tyloje. Stengiausi nieko negalvot. Ilgai netruko.

Staiga pašokau, strimgalviais nuūžiau į laiptinę, atplėšiau pašto dėžutę ir išdrėskiau vokų krūvelę. Sąskaita, reklama, reklama, atvirlaiškis (kuris, kaip po to paaiškėjo, taip pat – reklama ) ir… Viskas. Tuščia. Nėra laiško. Stovėjau laiptinėj su šlepetėm. Prikandus lūpą žiūrėjau į rankoje sugniaužtą popierių tumulą. Supykau. Lėtai grįžau namo. Apsirengiau šiltais naminiais drabužiais ir susigūžiau lovoje. Užsimerkiau ir leidau sau trumpai pasvajot. Paleidau save nuo pavadžio.

Prisiminimai. Šilti kaip katinas. Deginantys. Šiurkštūs. Kostas. Jūra, ledinis vanduo. Žalia. Erikas. Pieva. Mano drugeliai – danguj ir pilve.

Atsimerkiau. Negaliu. Negaliu sau leisti. Privalau nepamiršti. Aš jo nekenčiu. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu. Nekęsk, Julija.

****

Sunku kalbėti apie Kalėdas. Nors stengiausi būti linksma, ir man beveik pavyko, visgi tai buvo baisiausios šventės mano gyvenime. Tylios, tylesnės už brolio kapą. Nunešiau ten žvakių, gėlių, bet vis tiek viskas taip šalta ir žiauru, kad nepajėgiau jam šypsotis.

Dovanojau mamai pūslę šiltam vandeniui, kurią galėtų apsikabinti miegodama. Ji buvo apvilkta pūkuotu kailiuku, per vidurį širdis. Mama nuoširdžiai džiaugėsi dovana. Ji apkabino mane ir ilgai laikė suspaudusi. Mainais gavau dėžę šokoladų ir labai didžiavausi, kad apskritai susivokė  kažką nupirkti. Ji vis dar nerašė. Nutariau, kad jei jos katatonija tęsis ir po Naujųjų metų, kreipsiuos į gydytojus. Jaučiausi nesaugi.

Kalėdų rytą gavau laišką.

Mieloji Julija,

Galvoju apie tave nuolatos. Viliuosi, kad esi bent truputį laiminga. Juk Kalėdos. Žinai, aš net nebesumąstau, ką parašyti. Jau tiek laiškų tau nusiunčiau, kad nebežinau, ar apskritai juos skaitai. Gal tiesiog išmeti į šiukšlyną. Tai būtų suprantama. Mieloji… Šią vasarą aš buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Nes tu buvai šalia. Mes praleidom kartu daug mažiau laiko nei atskirai. Tačiau… Aš negaliu negalvot apie tave, man tavęs reikia. Aš padaryčiau bet ką. Bet ką visam pasauly. Kad tik man atleistum. Net… Net jei ir neatleistum, o tiesiog pakalbėtum su manim. Kaip su žmogum. Julija, Erikas buvo mano geriausias draugas. Pamėgink įsivaizduoti, kaip jaučiuosi aš.

Aš užmušiau savo geriausią draugą. Juk aš keliausiu į pragarą. Prašau. Išvaduok mane. Bent trumpam.

Gražių Kalėdų, Mieloji. Jei tik tai įmanoma…

Myliu.  K.

Gavusi tą laišką išėjau pasivaikščioti. Jaučiausi tokia pavargus nuo smukdančio, kirbančio nerimo, kad norėjau tik vieno: užmiršti. Užmiršti viską. Išėjau į gatvę ir pasukau parduotuvės link. Nusprendžiau nupirkti ko nors kalėdinei vakarienei. Eidama mąsčiau apie įvairiausius dalykus. Stengiausi būti linksmesnė. Atrasti kūne dar užsilikusio karščio, nuo vasaros, nuo praeito gyvenimo.

Taip galvodama apie gražius dalykus aš iš tiesų beveik pralinksmėjau ir nebematydama aplinkinio pasaulio plumpinau per sniegą jau nebe tokia apgailėtina kaip prieš porą dienų. Žingsniavau autopilotu, todėl persigandau išgirdusi pažįstamą balsą:

-          Jule?

Tai buvo Gabrielius. Su juo ryšių nenutraukiau. Kartkartėm pasiskambindavom ar susirašydavom žinutėmis, tačiau labai artimi nebuvom. Žinojau, kad jis bendrauja su Kostu ir pasąmoningai jo vengiau. Gabrius pamojo man ir priklampojo per nepaliestas rytines sniego kauges.

-          Kur eini?

-          Į parduotuvę, – atsakiau jausdama, kaip veide ėmė brėkšti šypsnys. Matydama Gabrielių kažkodėl prašvitau, jis man kvepėjo vasara, vandeniu, pievom ir kitais sentimentaliais kvapais, kurie nori nenori verčia šypsotis.

-          Aš irgi. Buvau netoliese, mama liepė nupirkt majonezo. Pritrūkom mišrainei. O tu ko?

-          Dar nežinau. Galvosiu vietoj, – atsakiau.

Gabrius apkabino mane per pečius ir mes nuėjom drauge.

-          Kaip laikaisi, blondine?

-          Po truputį. Iš tikrųjų… tai gan sunkiai, – nutęsiau, stengdamasi ignoruoti

tai, kaip jis mane pavadino. Negalvok, negalvok.

Bet mintyse jau žaidė vaizdelis.

Sodo virtuvė. Dailus vaikinas žiūri į mane gūdžiom akim ir sako:

-          Šį kartą… Viskas kažkaip kitaip, Blondine. Prie tavęs aš jaučiuosi taip

patogiai. Niekuo nereikia apsimetinėt. Gal dėl to, kad mes pažįstami jau kokių… Šimtą metų?

-          Gal. Gal ir taip, – nusijuokiu aš, jau įsimylėjus, nebegirdėdama nieko,

tik svaigų dūzgimą galvoje.

-          Kad ir kaip būtų, tikiuosi, mes čia… Rimtai? Nes aš tai visai rimtai.

-          Taip, Kostai, aš irgi rimtai.

-          Jule?

-          Ką?

-          Užsisvajojai? Klausiu, kaip laikosi mama?

-          Aaaa… Mama. Mamai sunkiau. Sunkiau. Bet tu pats suprask.

-          Suprantu, Jule. Bet, sako, reikia metus pakentėti. Po metų pasidaro lengviau.

-          Kartais jaučiuosi tokia prislėgta ir bejėgė jai padėti, kad atrodo, šitie metai

niekad nesibaigs. Niekad.

Gabrius nieko nebeatsakė. Užuot sakęs, spustelėjo man petį. Buvau jam be galo dėkinga. Net nepaisiau, kad jis geriausias to draugas. Parduotuvėje užtrukom gerą pusvalandį, radau gražų kumpį, daržovių, duonos. Dar leidau sau paimti ledų. Kad praskaidrinčiau mamai nuotaiką. Einant namo, Gabrius pakvietė mane į vakarėlį. Trečią Kalėdų dieną nebūsią jo tėvų. Jis rengia  grandiozinį Kalėdų šventimą. Ar aš norėsianti prisidėti? Apkvaitus nuo ledinio oro ir palyginti geros nuotaikos, sutikau. Vėlgi, kad padaryčiau mamą laimingesnę. Tik todėl.

Stovėjau prie viryklės. Puode burbuliavo sriuba. Mama sėdėjo prie stalo. Žiūrėjo į pūgą. Atidengiau dangtį, paragavau viralo. Bus valgomas. Mama nebegamina. Ji nieko nebedaro. Sėdi virtuvėj prie stalo, žiūri pro langą. Arba guli lovoj. Tiesiog.

Jaučiausi atsakinga. Jaučiau, kad privalau ja rūpintis. Supyliau sriubą į dubenėlius. Padėjau juos ant stalo. Valgėm tylėdamos. Kaip visada. Jau buvau prie to pripratus. Bet staiga ji prašneko.

-          Julija, noriu pakalbėt.

-          Pakalbėkim. Gerai.

-          Jule, pasikviesk kada kokią draugę. Ar išeik į… Vakarėlį. Aš nenoriu, kad slankiotum po namus tokia nusiminus. Jau pusė metų praėjo.

-          Pusė metų, mama? Ar tu bent pažiūri į veidrodį? – aš pažvelgiau jai tiesiai į akis. Per šį pusmetį ji paseno. Kakta išvagota raukšlių, akys užkritusios, lūpų kampučiai nusvirę. – Jeigu man reikia išeiti, kodėl tau ne?

-          Jule. Aš… Jei atvirai, aš neturiu ką tau atsakyti. Tiesiog. Esi jauna. Tau reikia irtis toliau. Privalai susirasti draugų ir gyventi.

-          O tu neprivalai?

-          Julija. Aš kalbu ne apie save. Kalbu apie tave. Išeik bent vieną vakarą. Tau aštuoniolika. Pasinaudok proga, išgerk. Galų gale… Susirask vaikiną.

-          Aš turiu…

Ir nutilau. Ji pažvelgė į mane ir prsiimerkė.

-          Tu turi. Ką.

-          Nieko. Man išsprūdo. Nežinau, kodėl taip pasakiau. Atsipra…

-          Neatsiprašinėk. Tu neturi vaikino. Ir niekada neturėjai. Taigi pats laikas susirasti.

Ji atsistojo ir paliko mane. Sriuba stovėjo ant stalo ir tyliai garavo. Atsidusau.

Grįžusi į savo kambarį įsijungiau muziką. Tyliai, kad mama nesusinervintų. Atsisėdau prie stalo. Pakėliau akis į klasės nuotrauką ant sienos. Perbėgau akimis bendraklases. Anksčiau bendravau su Monika. Ir su Viktorija. Prieš porą metų buvom netgi artimos. Bet Monika turi vaikiną… O man tikrai mažiausiai reikia šnekų apie meilę. Nutariau paskambinti Viktorijai. Atsiguliau į lovą ir atlenkiau mobilųjį. Viktorija. Gerai. Paskambinsiu. Blogiau nebus.

-          Alio.

-          Ammm. Viktorija. Labas. Čia…

-          Julė, žinau, man rodo tavo vardą.

-          A. Tikrai. Ką darai?

-          Nieko, sėdžiu namie, eisiu pas Matą.

Matas buvo dar vienas mano bendraklasis. Gyvenime su juo esu persimetusi kokiais penkiais žodžiais. Nemėgau jo.

-          Aaa. Aš tai nieko neveiksiu, – nutęsiau.

-          Gali… Eit su manim, jei nori.

-          Oo. Gerai, galiu. Vis tiek neturiu ką veikti.

Viktorija nepavojinga. Ji ganėtinai buka. Nereikės jai nieko aiškinti.

Pusę metų leidau laiką tik mokykloj arba namie. Šiandien pirmą kartą išeisiu į viešumą. Sėdėjau ant lovos susiėmusi rankom veidą. Nenorėjau to. Nelaukiau šurmulio, svaigulio. Troškau susisukti į kamuoliuką ir užmigti. Vis dėlto apsimoviau džinsus, apsivilkau juodą palaidinę, susirišau plaukus. Kad neatrodyčiau visiška benamė, užsimoviau žiedą. Pasikvėpinau.

-          Gerai. Išeinu, kaip liepei.

-          Ačiū, dukrele. Pamatysi, bus linksma.

Ji neklausė nei kur einu, nei kada grįšiu.

Susitikau su Viktorija. Ji vilkėjo trumputį sijoną, rudeninį paltuką. Man dingtelėjo, kad jai, ko gero, šalta. Pagreitinau žingsnį ir ji buvo dėkinga.

Man sunku papasakoti apie tą vakarėlį. Sunku, nes jaučiausi taip toli nuo viso to. Jaučiausi tokia vieniša.

Tvyrojo prieblanda. Dauguma žmonių net nepamatė, kad atėjom. Viktorija nėrė į virtuvę, aš nusekiau paskui. Ten sėdėjo keli vaikinai ir panelė. Nė vieno iš jų nepažinojau. Tūnojo dūmuose ir gėrė degtinę su kokakola. Viktorija nesivaržydama įsipylė gėrimo. Pastovėjau penkias minutes. Niekas manęs nepastebėjo. Nuėjau į svetainę. Atsisėdau ant sofos krašto. Ilgai sėdėjau nejudėdama. Priėjo nepažįstamas vaikinas ir klestelėjo šalia.

-          Labas.

-          Labas, – atsakiau. Net nepasisukau jo pusėn. Jaučiau, kad čia ateidama padariau klaidą. Nenorėjau bendrauti. Bet jis, regis, nepastebėjo mano atšiaurumo. Įsitaisė patogiau ir prašneko:

-          Su kuo atėjai?

-          Su Viktorija.

-          O tavo vaikinas?

-          Nėra čia mano vaikino.

-          A,  bet tu jį turi?

Atsistojau ir nuėjau.

Balkone prisidegiau cigaretę. Iškišau galvą į lauką. Alkūnėmis įsirėmiau į palangę. Ledinio oro gūsis kaip šerkšnas įsikibo į veidą. Dūmai kilo dangun, išnyko, susilieję su debesų kontūrais juodam kaip žaizda debesy. Pajutau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Smarkiai suamirksėjau ir jos nuriedėjo skruostais. Brūkštelėjau atgalia ranka.  Atsidusau. Buvau pripratusi prie liūdesio. Pripratusi prie ašarų. Kartais net nepastebėdavau, kad verkiu. Šniurkštelėjau ir dar kartą gailiai atsidusau. Ką aš čia veikiu.

-          Tau viskas gerai? – prie manęs priėjo vaikinas, nuo kurio pabėgau.

-          Taip, ačiū.

-          Tu Julė?

-          Aaam. Taip, iš kur?..

-          Žinau, aš pažinojau tavo brolį.

Atsisukau. Jis žiūrėjo į mane su šiluma akyse ir neatrodė pavojingas. Akimirką net pajutau jam palankumą.

-          Aš Aleksas.

Linktelėjau. Nelabai turėjau ką pasakyti. Aleksas atsirėmė į palangę ir pažvelgė pro langą.

-          Nesušalsi?

Neatsakiau. Tik nežymiai palingavau galvą.

-          Užjaučiu dėl brolio.

-          Ačiū.

-          Tu dar draugauji su Kostu?

-          Kodėl klausi? – negalėjau patikėti, kad apie tai kalbu su nepažįstamu žmogum.

-          Tiesiog… Pažinojau tavo brolį, pažįstu ir Kostą. Nelabai artimai, jei atvirai. Bet girdėjau jūsų istoriją, todėl įdomu, ar tu su juo dar bendrauji.

-          Nebendrauju.

-          Turbūt labai pyksti ant jo?

-          Tu net neįsivaizduoji, – atsakiau. Prisiverčiau nusišypsoti ir išėjau iš balkono.

Kambaryje radau manęs ieškančią Viktoriją. Atsisėdau į savo vietą ant sofos ir praleidau likusią vakaro dalį tylėdama. Apie dvyliktą leidau sau išeiti. Mano draugė buvo dingusi kažkur kitame kambaryje. Kai bandžiau pranešti, kad išvykstu, atsitrenkiau į užrakintas duris. Šyptelėjau. Viktorija turiningai leidžia laiką…

Niekam netarusi nė žodžio išėjau į koridorių. Tamsoje apgraibomis ieškodama jungiklio atsitrenkiau į kažką minkšta ir šilta – pasirodo, ne viena bėgau iš vakarėlio.

-     Oi, atsiprašau, nemačiau… – tamsoje boluojantis Alekso veidas suerzino.

-          O, Jule, išeini?

-          A, čia tu. Jo, išeinu… draugė susirado smagesnės veiklos, nei būti su manim.

Aleksas nusišypsojo.

-          Galiu palydėti namo, jei nori.

-          Ne.

-          Aaa. Aišku. Ko taip piktai? – nusijuokė jis. Ir aš pagalvojau, kaip lengva visiems čia. Atostogos, Kalėdos, visi laimingi, atsipūtę. Aš buvau taip toli nuo to, kad net sunku patikėti, jog kvėpuojam tuo pačiu oru. Pasijutau lyg ateivė – svetima, pikta, liūdna, niekam nereikalinga. Niekam neįdomi. Pasilenkiau užsirišti batų. Ašaros. Ir vėl. Pykau ant savęs, pykau ant Kosto, ant Eriko, jaučiau, kaip gerkle kyla pažįstamas gumulas – isterija.

-          Atleisk, Aleksai, aš tiesiog noriu eiti viena.

Pasistengiau nusišypsoti, bet nemanau, kad pavyko. Be to, kokia prasmė apsimetinėti prieš žmogų, kurio net nepažįstu. Nusileidau į pirmą aukštą, atplėšiau laukujes duris ir įkvėpiau tiek gryno, šalto oro, kad vos neapalpau. Pasileidau tekina namo. Bėgdama paslydau, suklupau ir skaudžiai dribau ant užpakalio. Iš siuto surikau. Nepajėgiau atsikelti, trenkiau ranka į šaligatvį, dar labiau užsigavau. Žliumbdama sukandau dantis. Stojausi, vėl slydau, vėl dribau. Sukūkčiojau. Neįstengiau valdytis.

Kai galiausiai pavyko atsikelti, nebeskubėjau, slinkau ramiai, beveik užsimerkusi, tankiai alsuodama. Atsirakinau duris, tyliai nusirengiau, atsiguliau į lovą nesivalius dantų ir… Užmigau. (?)