Savaitgalį buvau teatre. Bernadeta mane nusivedė į režisieriaus Igno Jonyno spektaklį „Raiši žirgai nešuoliuoja“ pagal ispanų dramaturgo Luiso del Valio pjesę.
Dar prieš spektaklį mane apėmė pakili nuotaika. Bet ko gero taip visad nutinka. Tą akimirką, kai užgęsta šviesos ir šimtai žiūrovų lieka aklinoje tamsoje. Visi užgniaužę kvapą.
Galiausiai atsidaro užuolaidos ir spektaklis prasideda.
Pirmas įspūdis – nuostaba. Dekoracijos taip kruopščiai ir tikroviškai atspindi industrinį vietovaizdį, kad akimirką pasijutau nukelta ant dangoraižio stogo, apsupta keistų statybinių rakandų, prietaisų.
Nenoriu atskleisti daug siužeto, gal kas eis į spektaklį, kad nesugadinčiau malonumo. Tačiau galiu pasakyti, kaip jį supratau aš.
Scenoje vos du aktoriai (Rolandas Kazlas ir Giedrius Savickas). Veiksmo centre – tėvo ir sūnaus pokalbis. Išorinis jų konfliktas, po kuriuo slepiasi vidiniai – moraliniai, filosofiniai konfliktai. Abu veikėjai stovi ant aukšto namo stogo., fiziškai. Bet man dingtelėjo, kad stogas, ko gero visai ne namo. Kad aukštis, nuolatinis svyravimas ant ribos simbolizuoja dvasinį disbalansą, atitrūkimą nuo tikrovės. Vyrų pokalbis padrikas, dažnai smarkiai nukrypstantis į šonus, tačiau dialogas juos, o ypač tėvą, veda savivokos link. Bergždžias, iš pažiūros nereikšmingas, piktas, „nuoskaudus“ tėvo ir sūnaus konfliktas atraizgo supintus gyvenimus, atveria akis veikėjams, o ir…. Žiūrovams.
Mane sužavėjo didžiųjų dvasinių vertybių perteikimas, pasitelkiant buitinę, šeimyninę situaciją, pakabinant ją tarp žemės ir dangaus ir tarsi paliekant… Kaip atsitiks, taip ir bus gerai. Ir buvo labai. Labai. Gerai.
Mano manymu, geras spektaklis pasižymi kelias esminiais bruožais: visų pirma, savaime suprantama, aktorių vaidyba palieka neišdildomą įspūdį. Dar svarbiau – smulkmenoms suteikiama magiška, simboliška ir labai įtaigi prasmė. Ir svarbiausia – spektaklis palieka mus svarstyti apie save. Apie savo šeimą, apie santykius, savo vidinį konfliktą ir tą stogą, ant kurio patys dažnai laviruojam.
