allegro

Buvo pavasaris. O gal vasaros pradžia. Žodžiu, lauke buvo minkšta, o viduj sprandais varvėjo lašeliai. Žmonės buvo sukaitę, nors tvyrojo keista drungnuma, apie dvidešimt laipsnių. Visgi, jie  laukė audros, kuri kaip kokia finišo tiesioji spingsojo tolumoj. O su audra jau būtų atėjusi vėsa ir ramybė, ir dar bala žino kas, ką atneša lietaus, dulkių kvapas, griaustiniai ir žaibai. Visur tvyrojo aromatas kaip pas dantistą. Galbūt nuo vonios reikmenų. Vonia – jos durys nuolat buvo laikomos atidarytos – buvo pilna visokio plauko priemonių. Žmogaus paviršiui valyti, spalvinti, kirpti, priauginti, sugerti. Tyvuliavo tyla. Name nieko nebuvo. Koridoriaus laikrodis nupėdino vakaran. Šeštą valandą grįžo Monika su vaiku. Berniukas miegojo jai ant rankų. Moteris sunkiai įsikabarojo pro duris – glėby sūnus, rankoj krepšiai su maisto produktais. Atsikračiusi nešulių – vienas pomidoras nuriedėjo parketu – Monika nunešė vaiką ir paguldė į lovytę. Jonas pramerkė akelę, bet mama tarė:

-         Ššš… Miegok. Miegok. Tik neatsibusk, nes mamytė nuo tavęs pavargo… Mamytė pavargo nuo Joniuko pupuliukiuko.

Ir jis vėl užmigo nieko netaręs. Nes mamos žodis – šventas it geležinis. Na, ir dar dėl to, kad jis nė nemokėjo nieko doro pasakyti… Monika pasuko į vonią, pamiršusi sudėti maistą į šaldytuvą. Pomidoras piktai žvilgčiojo iš po stalo. Ji lėtai išsikedeno plaukus, nusirengė, subruko rūbus į skalbimo mašiną, persirengė naminiu kostiumėliu. Visa tai darė tarsi nemačiomis, akivaizdžiai klajodama kažkur už savo kūno ribų. Nusivalė makiažą, susidėjo papuošalus ir galų gale grįžo į virtuvę. Surado vietas maisto produktams, ant plieninio stalviršio palikdama tik gabalą mėsos ir kelias daržoves. Kažkur kaukė mašinos sirenos, Monika šypsodamasi pjaustė mėsą, kepė, troškino su daržovėmis, skuto bulves, grūdo košę ir tiksliai tą akimirką, kai nukėlė puodus nuo viryklės, duryse trakštelėjo raktas. Po septynių penkiolika. Už jos nugaros pasigirdo šnaresys ir ji  atsisuko.

-         Labas. Įsivaizduoji, šiandien auklė negalėjo, tai turėjau tampytis su vaiku pusę dienos po parduotuves.

-         Labas, – atsakė Marius ir klestelėjo kėdėn, – fu, kaip nemalonu. Dar taip tvanku lauke…

-         Na, ką padarysi, kenčiam, kenčiam, mes, tėvai, nieko nepridursi… Kaip diena?

-         Apgailėtina, – atsiduso jis nusiviepdamas, – nemanau, kad gausiu kokį priedą prie algos. Gali būt kad vietoj manęs paaukštins tą bobšę. Jauną ta. Kaip jos vardas…

-         Edita?

-         Taip.

-         Kaip taip?

-         Taip. Todėl, kad akivaizdu, jog jiems labai gerai, kai aš ramiai sėdžiu vietoj.

-         Nesąmonė.

-         Žinau, – atsiduso jis, – bet nieko negaliu padaryti, gi neisiu prašyt, kad paaukštintų tiesiog taip. Iš oro. Turiu kažkaip prisigerint, bet jau nebežinau, kaip.

-         Suprantu, – linktelėjo ji, dėdama maistą ant stalo, – gal galim pakviest tavo viršilą su žmona į svečius? Koks jos vardas?

-         Violeta gal. Galim, bet abejoju, ar tai ką pakeis. Jeigu būtų norėjęs pridėt priedą, nebūtų prasmės buvę laukti.

-         Valgyk, atšals, – paragino Monika ir Marius įsidėjo į burną mėsos gabaliuką. Monika pažiūrėjo į laikrodį ir sumurmėjo: – Kur Kamilė?

-         Pas draugę gal. Skanu. Skanu.

-         Ačiū. Kokią draugę?

-         Iš kur man žinot, Monika? – nusijuokė jis, iš burnos išlėkė gabaliukas morkos.

-         Atsargiai, marškiniai. Persirengt reikėjo. Imk rankšluostį. Kada kviečiam Markevičius?

-         Pakviesiu ryt.

-         Turiu omeny kada gamint vakarienę.

-         A. nežinau. Į galą savaitės?

-         Gerai. Kur ta pana taip ilgai. Jau po aštuonių.

Po to įsitvyrojo tyla, kambariuose vis dar buvo sunkiai šilta, du žmonės valgė skanų troškinį o nerūdijančio plieno paviršiai blizgėjo vandens lašeliais. Lauke lojo šuo, bet viduj niekas nelojo, du suaugėliai sėdėjo rimti savo gražiame valgomajame. Kitam kambary knirkė kūdikis, o keturiolikmetė mergaitė nesirodė namie dar gerą valandą.

Kai Kamilė grįžo, tėvai sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo laidą. Prie lango stovinčiam garde sėdėjo Jonas ir žiūrėjo į tėvus. Mergaitė numetė kuprinę koridoriuje ir įkišo galvą į svetainę:

-         Labas.

Nusisukusi jau norėjo eiti užsidaryti savo kambaryje, bet tėvas ją sulaikė.

-         Kamile.

-         M?

-         Kur buvai?

-         Su draugėm. Su klasiokėm.

-         Kokiom klasiokėm?

-         Kaip visada.

-         Ateik.

-         Kodėl.

-         Prieik.

Kamilė nepatikliai įėjo svetainėn.

-         Papūsk.

-         Į ką papūst?

-         Papūsk sakau.

-         Nepūsiu.

Ji susiraukus žiūrėjo į tėvą, tada atsisuko į motiną, bet ši susidomėjusi skrodė akimis  televizorių. Kamilė ir tėvas porą šimtmečių degino kitas kitą žvilgsniais, kol galų gale duktė priėjo ir švelniai, bet piktai papūtė jam į veidą.

-         Rūkei?

-         Nerūkiau.

-         Nemeluok. Nemanyk, kad tėvai kvaili. Nebeisi vakarais su draugėm.

-         Ką?

-         Nes rūkei.

-         Nerūkiau, – atšovė dukra, – tikrai nerūkiau, tėti… – Jos akys, žalios pelkės, jau kėsinosi jį įsitraukti, bet Marius palingavo galva.

-         Neisi. Nes aš taip pasakiau.

-         Nu ir eik tu…

Ji uždarė svetainės duris ir dingo koridoriaus tamsoj. Tėvas atsiduso ir nusisuko į televizorių.

-         Atrodo, neriesi žmogus iš kailio, duodi vaikui viską, ko tik galima norėti, o ji šitaip su manim.

-         Baisu, baisu, – susimąsčiusi linktelėjo Monika. – paklausyk, pasakoja apie tą aktorę, kuriai pavogė mašiną.

Garde tylus sėdėjo Jonas ir klausėsi tėvų pokalbio. Ir jo širdelė plakė kažkaip neramiai.

Kamilė stovėjo prie lango ir piktai kandžiojo lūpas. Taip, ji rūkė. Ir pyko, kad ją pagavo. Ir širdo, kad nebegalės susitikti su draugėmis. Kai lauke galiausiai sutemo ir į kambarį ėmė sunktis šešėliai, Kamilė įsijungė kompiuterį ir ėmė rašyti:

Pavargau. Nusibodo tėvai, nusibodo namai, nusibodo, nusibodo. Tėvas prigavo. Dabar vėl mėnesį sėdėsiu namie. Taip, aš žinau, kad pati kalta. Kartais norėčiau būti geresnė, bet neišeina. Esu, kokia esu, ir jaučiu, kad jie manęs tokios nemyli. Tiesiog… Norėčiau su jais sutarti taip, kaip kai kurie žmonės sutaria su savo tėvais. Nuoširdžiai, atvirai. Bet ar tai nėra idilė?

Pagaliau prapliupo lyti. Lijo už lango, lijo ir kambary. Į duris pabeldė mama:

-         Galiu užeit?

-         Gali, – Kamilė nusišluostė nuo veido lietaus paliktus pėdsakus.

-         Kamile… Aš nežinau, ką tu apie mus su tėvu galvoji. Bet mes tikrai labai daug dėl tavęs darom. Gyveni gražiuose namuose, rengiesi brangiais rūbais, gauni pinigų, važiuoji į keliones. Kodėl tu mums tokia nedėkinga?

-         Nežinau.

-         Kamile.

-         Mama, aš turiu daryti namų darbus. Negaliu kalbėti.

-         Išvarai mane? – Sarkastiškai paklausė mama.

-         Neišvarau. Tiesiog noriu pabūt viena.

Mama kurį laiką tylėjo. Kietai suspaudusi lūpas. Lyg bandė dar ką sugalvoti, bet galų gale šaltai tarė:

-         Areštas tau galios, kol mes nuspręsim kitaip. Tikiuosi daugiau nebepagausim tavęs rūkant.

Ir išėjo. O durims užsidarius Kamilė atsiduso: „Nebijok, nuo šiol geriau įsislaptinsiu.“ Namų darbų ji nedarė.

Kitą dieną Marius prisimeilino savo viršininkui ir pakvietė jį su žmona penktadienį vakarienės.

-         Supranti, mano Monika taip jau žavisi Viktorijos stilingumu, o dar, aš kai papasakojau, koks tas mano direktorius tolerantiškas ir inteligentiškas, tai žmona, žinok, jau nebesusivaldė, sako, pakviečiam į svečius…

Markevičius sėdėjo užsikėlęs pilvą ant stalo ir patenkintas šypsojosi kiauliškom akutėm. Taip, jie ateisią, jei tik Violeta nieko kito nebus suplanavusi. Marius keliaklupsčias išsliūkino iš kabineto. Jei ne kompiuteriai ir kostiumai, būtų buvę panašu į sceną iš Henriko VIII laikų pilies. Sau naudos siekis gali parklupdyti ir patį oriausią bei griežčiausią tėvą.

Rytas buvo šiurpiai vėsus, pavasaris vėl parodė savo aikštingąją pusę. Tačiau įdienojus oras šilo. Monika vaikščiojo po parduotuves. Jonas liko namie su aukle. Mama nusipirko naują vasarinę suknelę už keturis šimtus litų. Ji buvo laiminga, nešdamasi brangų pirkinį mašinos link. Šypsojosi, kaip visada, užsimiršusi. Grįždama namo užsuko į maisto prekių parduotuvę ir pripirko įvairiausių gurmaniškų ingredientų penktadienio vakarienei. Įėjusi į namus paleido auklę, paglostė Jonui galvelę ir uždarė jį gardan. Įsijungusi klasikinę muziką, ji prisėdo ant sofos paskaityti žurnalo. Skambėjo Vivaldis, nes tik jį Monika suprato. Nes Vivaldis buvo harmoningas, Vivaldis buvo skaidrus ir jausmingas. Monika nesuprato Rachmaninovo, bet ir nesistengė. Ji buvo girdėjusi, kad Vivaldis – pakankamai tinkamas klausyti respektabiliuose, geruose namuose. O jos namai – niekas ginčytis nedrįstų – buvo tikrai labai gražūs ir skoningi. Kažkur vakarų pusėje krykštė vaikas. Kaimynų berniukas, kokių trejų metukų, kurį išleisdavo į kiemą palakstyti. Šiltomis dienomis be kelnyčių. Monika manė, kad tai labai negražu. Nes, jos supratimu, vaikas, kad ir kokio būtų amžiaus, turi būti aprengtas skoningai ir tvarkingai. Todėl, išgirdusi krykštimą, Monika suraukė nosį ir papurtė galvą. Pati sau viena piktindamasi kaimynų atvirumu.

Suskambo telefonas. Marius:

-         Jau paaukštino jie tą Editą, – tokie buvo jo pirmi žodžiai.

-         Ką?

-         Viskas. Gali nebesistengt dėl penktadienio.

-         O siaube…

-         Išgyvensiu. Grįšiu vėliau. Eisiu į barą.

-         Gerai. Nenusimink, – bandė ji guosti vyrą, bet jis jau padėjo ragelį. Monika susmuko ant sofos. Jos vyras uždirbo penkiolika tūkstančių per mėnesį. Jei būtų buvęs paaukštintas, atlyginimas gal būtų padvigubėjęs. Kiek kelionių, kiek rūbų ir restoranų. Kiek auklių ir namų tvarkytojų… Monika šlykštėjosi mintim, kad iš mandagumo vis dar reikės organizuoti penktadienio vakarienę. Todėl dalį gerojo maisto ji pagamino tą pat akimirką. Šeimai.

Durų rankena sukruto it gyva. Monika atsikėlusi nuėjo į koridorių ir pasitiko grįžusią dukrą.

-         Labas, – šaltai pasisveikino mama.

-         La…

-         Ko tokia pikta?

-         Nepikta.

-         Kaip sekėsi mokykloje? – irzliai paklausė motina, dengdama stalą.

-         Gerai, – atsakė Kamilė.

-         Penktadienį ateis tėtės viršininkas, noriu, kad būtum namie, dailiai pasipuošus ir tvarkinga. Svarbiausia – mandagi. Jei moki tokia būt, – ciniškai pridėjo mama.

-         Kam tu man sakai. Aš vis tiek areštuota, – sumurmėjo dukra.

-         Kamile, aš laikau tave suaugusiu žmogum ir manau, kad turi žinoti, kas vyks namie.

-         Man nerūpi, – atsakė Kamilė.

-         Kaip tai nerūpi, – susierzino mama.

-         Mama, ko tu iš manęs nori? – paklausė Kamilė. – Vieną diena rėki, kitą – jau geriausia draugė? Kodėl mūsų santykiai turi priklausyti nuo tavo nuotaikų?

-         Atsiprašau? – mama atsistojo nuo kėdės – mano nuotaikų? Mano nuotaikų. Fantastika. Su tavim neįmanoma susikalbėti. Aš jau su Jonu geriau pabendrausiu, negu su tavim. Šitaip šneki, o tuo metu ėdi mano pagamintą maistą. Nuostabu, ką?

-         Patikėk, nėra tas tavo maistas labai stebuklingas.

Pauzė. Kuri truko gerą minutę. Monika stovėjo priešais stalą. Kamilė sėdėjo. Jų akys – peiliai – smeigė, plaukai sruvo žiežirbom. Tą akimirką svetainėje pabaigė groti Vivaldžio Žiemos largo užleisdamas vietą allegro. Monikos dešinė ranka it kokia balta, kvepianti ir švelni žuvėdra pakilo oran ir su paskutiniu allegro akordu skambiai nusileido dukteriai ant skruosto.

Kamilė be žodžių atsistojo ir nuėjo į savo kambarį. Įsijungusi kompiuterį ji rašė:

Šiandien aš nekenčiu motinos. Šiandien nekenčiu, kad mes turtingi, nekenčiu, kad valgau tunų filė, o ne paprastą sriubą, nekenčiu, kad mano draugės su mamom kalbasi kaip su žmonėm. Nekenčiu Vivaldžio, nekenčiu, kad negaliu rūkyt, nekenčiu, kad gavau iš matiekos trejetą, nekenčiu,  kad nedrįstu to jai pasakyt. Nekenčiu, kad kažkur giliai viduj labai skauda, labiau net negu skruostą,  ir aš nesuprantu, kas ten, kas ten diegia ir spaudžia.

Palei langą, garde, sėdėjo susimąstęs Jonas. Jis matė motinos ir sesers pokalbį ir staiga pajuto keistą kirbėjimą pilve. Tai buvo pyktis.. Jonas suraukęs antakius žiūrėjo į svetainėn grįžusią mamą, kuri, įsijungusi televizorių, spoksojo į serialą. Staiga jo viduje kažkas apsivertė. Staiga, pirmą kartą istorijoje, dvejų metų žmogus ėmė ir suprato. Ir supyko. Monika atsikėlė nuo televizoriaus ir priėjo prie gardo. Paėmė sūnelį į rankas ir ėmė myluoti.

-         Jonas nori valgyt? Nori niam niam Joniukas? Jonukiukiukas? Kačiukas pupukutukas?

Ji jį nusinešė į virtuvę, bet jonas nesišypsojo. Sėdėjo savo kėdutėje suspaudęs lūpas ir nevalgė. Monika sutrikusi pakraipė galvą ir nučiūčiavo jį atgal kambarin. Pasisodino ant sofos ir tarė:

-         Jonutis nori pažiūrėti televizorių su mamyte? Taip? Nori pažiūrėt su mamyte serialą?

Sūnus atsisukęs pažvelgė tiesiai mamai į akis ir ištarė pirmąjį savo žodį:

-         Ne.

Stojo tyla. Ir liko ten stovėti.