Mano apysaka užstrigo, bet turiu vieną publicistikos kūrinėlį, jį ir dedu. tai man labai patikusios knygelės vaikams recenzija.
Vytautas V. Landsbergis – vienas žinomiausių šių (ir, nesumeluosiu, visų) laikų lietuvių rašytojų. Be jokios abejonės, jis – novatoriškos vaikų literatūros pradininkas. V. V .Landsbergio knygos „Arklio Dominyko meilė“, „Berniukas ir žuvėdros“, „Rudnosiuko pasakos“, „Obuolių pasakos“ (ir dar tiek kitų, kad tiesiog netilptų surašyti…) puošia kone kiekvieno save gerbiančio vaiko (o ir ne vaiko) knygų lentyną. Ne veltui apdovanotas visokio plauko premijomis, rašytojas savo knygelėmis moko nepamokslaudamas ir juokauja rimtu veidu. Bet svarbiausia – prikausto vaiko, ir suaugusio dėmesį. Naujausia rašytojo knyga „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ – vieno gražiausių V .V . Landsbergio kūrinių „Pelytė Zita“ tęsinys.
„Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ yra knyga, kurioje užkoduotas neįkainojamas ir neaprėpiamas kiekis teigiamos informacijos. Autorius subtiliai paliečia kone visas šiuolaikines ir amžinąsias aktualijas, fizines ir dvasines vertybes, nepaversdamas jų dogmomis ir niekada nesigriebdamas didaktikos.
Pasitelkdamas komiškus, šaržuotus gyvūnėlius juokingais vardais (kurie dažnai neša paslėptą žinutę vyresniajai auditorijai), autorius nuosekliai ir pedagogiškai pateikia teisingų šeimos bei draugų santykių modelį, akcentuodamas besąlygiškos meilės svarbą. Skaitydama atkreipiau dėmesį į tai, kad kertinis kiekvienos problemos išaiškinimo akmuo – draugo ištiesta pagalbos ranka. Atjauta ir šiluma „Pelytėje Zitoje“ skrieja nevaldomai it stichija. Jei Zita susiruošia padėti Aloyzui, tuoj sukrunta ir kiti miško gyventojai: briedis, genys, gervė… Gal ir nemačiomis, bet autorius aukština nuoširdžią pagalbą, draugo artumo, atjautos svarbą. Argi ne to mes mokome savo vaikus. (Argi ne to mokomės patys.)
Autorius, plėtodamas lengvą ir įtraukiančią siužetinę tėkmę, spėja tarsi prabėgomis užgriebti visas svarbiausias moralines ir net socialines vertybes. Knygelėje taip gražiai pateikiamas vaikišku naivumu pridengtas teisingo ir dvasingo gyvenimo modelis. Juo vadovaudamiesi herojai nesunkiai nugali blogį, pereina nuotykių nestokojantį ir ne visada lengvą kelią pasaulio išgelbėjimo link. Kad išgelbėtų žmoniją pelytė su ištikimais draugais turi išvalyti visas žemėje susikaupusias šiukšles. Išsiruošę į rizikingą žygį bičiuliai pasiekia savo tikslą. Išgelbėja žmonių žemę. Nuo materialiųjų šiukšlių. O kartu ir nuo visokio plauko negerovių, pykčio, nesantaikos, įsišaknijusios pasaulyje.
Kaip jiems taip pavyksta? Čia autoriaus pasitelktas dar vienas, atrodytų, vaikams nepritaikytinas, sudėtingas momentas. Dievo apsireiškimas. Dievas „Pelytėje Zitoje“ – gėrio ir pilnatvės simbolis. Jis suvienija visų laikų ir šalių religiją bei filosofiją. Dievas V. V. Landsbergio knygoje – ne mokytojas, o patarėjas. Ne baugus, tolimas TĖVAS, o naivus, geras, šiltas vaikas. Toks, kokio reikia. Toks kokio ieškoma. Toks Dievas ne baudžia, o kviečia švęsti. Ne smerkia, o pagelbsti. Jo pasiūlyta pasaulio gelbėjimo operacija pagrįsta meilės ir besąlygiškos taikos siekiamybe. Knygelėje užkoduotas nemirtingo gėrio ir santarvės siekis yra filosofija. Filosofija tiems, kurie dar ją supranta. Tiems, kurie jau ją supranta.
Pastebėjau, kad autorius skiria didelį ir… Net kruopštų dėmesį veikėjų sapnams ir sekamoms pasakoms. Tai V. V. Landsbergio gerbėjams jau ne naujovė. Autorius, pasitelkdamas sapnų ir pasakų motyvus, randa optimaliausią būdą, kaip perteikti idėją, kuo įmantriau ją užkoduojant, kuo smagiau paslepiant tarp eilučių. Atidus skaitytojas atras visiškai naują, neištirtą paralelinį pasaulį, besislepiantį čia pat, veikėjų kalbą bei veiksmus pertraukiančiuose nuotykinguose sapnuose ar stebuklinėse pasakose. Vos šimto puslapių knygelė savyje slepia neįkainojamą vertę, skirtingai atrasimą, skirtingai vertinsimą. Mistinio, antgamtinio, folklorinio, galų gale – svajonių pasaulio sintezę.
Skaitau savo pačios žodžius ir svarstau, ar nesusidarysite įspūdžio, kad knygelė didaktinė, vien tik mokomoji. Ne, pasaka apgaubta šarminga humoro skraiste, situacijos pateikiamos juokingai, veikėjai toli gražu nėra vaizduojami tobuli. Priešingai – autorius nebijo parodyti, kad gėrio siekiantis, kovojantis už pasaulio laimę žmogus (ar gyvūnėlis) neturi būti nepriekaištingas. Tai – ne holivudiniai herojai. O tikrieji mes. Nesumeluoti, vaikiški, kartais kvailai užsispyrę. Ir visgi… Pasaulio gelbėtojai. Ko gero, tai ir yra kertinis knygos akmuo – žemės ir žmogaus grožis slypi paprastume.
Vytautas V. Landsbergis parašė begalę prozos ir poezijos knygų vaikams, yra pastatęs nemažai spektaklių ir dalyvavęs įvairiausioje kitoje veikloje. Keisčiausia, kad jis net nepradeda išsisemti! Kiekviena jo knyga neša vis naują gerąją žinią. Moko, prajuokina, kartais sugraudina. „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ – viena iš gražiausių rašytojo pasakų. Šimte puslapių magiškai sutalpintas neišmatuojamas ir neapčiuopiamas dvasinių vertybių kiekis. Knyga žavi savo paprastu naivumu, komiškomis situacijomis, filosofinėmis mintimis. Svarbiausia, ji sukelia pliūpsnį gerų emocijų, o padėjus ją į šalį, dar ilgai akyse žybsi šypsena.
grazu