8.
Mama ligoninėje pasijuto geriau. Gal vaistai veikė, gal aplinka. Aš ją lankiau kas dieną. Stengiausi nekalbėti apie nieką, kas ją skaudintų. Nešiau šokoladus ir pasakojau tik linksmas istorijas.
Kartą, eidama iš mamos, sutikau Aleksą.
- Julija…
- O, labas !
Nudžiugau jį pamačiusi, man patiko tas berniukas. Bet jis atrodė niūrus ir liūdnas.
- Ko toks surūgęs? – paklausiau ir kumštelėjau.
- Einu susitikti su Viktorija.
- Tai… Gerai. Džiaugiuosi. Draugaujat?
- Nežinau, Jule. Turbūt reiktų sakyt, ji su manim draugauja. O aš tiesiog plaukiu pasroviui.
- Nesuprantu.
- Nes man patinka kai kas kitas. Bet žinau, kad to žmogaus niekada negausiu. Todėl draugauju su Viktorija. Kad nukreipčiau mintis. Nuo… to kito žmogaus.
Atsidusau. Tik dabar suvokiau, kiek visko vyko man prieš akis, kol buvau apakinta nevaikiškų problemų. Šitas vaikinas, kurį buvau sutikus vos keletą kartų, mane įsimylėjo. Žmonės aplink mane taip pat gyveno gyvenimus, išgyveno emocijas, jautėsi laimingi ar sugniuždyti. Tik dabar man atsivėrė akys. Apsidairiau aplinkui ir pirmą kartą per tek laiko išvydau pasaulį tokį, koks jis buvo. Kuriame egzistavo daugiau žmonių, nei tik ligoniai, žudikai ir numirėliai. Stipriai apkabinau Aleksą ir palaikiau glėby.
- Aleksai. Žinok viena. Aš visada būsiu tavo draugė. Jei ko reikės – skambink. Esi labai geras žmogus. Niekada nepamiršiu, kad prajuokinai mane, kai buvo sunkiausia. Ir tu tikrai kada nors rasi savęs vertą mergaitę. Mergaitę, kuri tau suteiktų laimės, su kuria galėtum leisti laiką linksmai. Tikrai. Be tu juk žinai, kad tai niekada nebūsiu aš… Atsiprašau.
Jis linktelėjo ir nieko netaręs nužingsniavo druskuotu šaligatviu į pasimatymą. Žiūrėjau pavymui.
Eidama namo svarsčiau apie gyvenimą, galvojau apie Aleksą ir Gabrielių, apie Viktoriją, Matą ir kitus, su kuriais mačiausi pastaruoju metu. Man jie atrodė nereikalingi, kaip vaiduokliai, tarsi priedėliai prie mano nerimo. Dabar suvokiau, kad visą laiką buvau apsupta žmonių, į kuriuos galėjau remtis, bet nesirėmiau. Iš dalies buvau pati kalta dėl savo vienatvės. Supratau, kad turiu žūtbūt susitvarkyti santykius su Kostu, nes kitaip liksiu vienui viena. Apsisukau ir ryžtingai nužingsniavau atgal į ligoninę.
- Mama.
- O, grįžai. Ką pamiršai?
- Sugalvojau, kad noriu dar apie kai ką pakalbėti.
Ji mandagiai susidomėjusi atsisėdo lovoje. Kilstelėjo antakius. Nervinausi.
- Apie Kostą, – nevyniojau į vatą.
- Apie Kostą. Ir… kas apie jį? – jos balsę iš karto pajutau pykčio gaidelę.
- Mama. Aš suprantu, kad tu labai, labai, labai ant jo pyksti. Ir, patikėk, aš taip pat pykau. Klaikiai. Tačiau turi suprast, kad aš… Aš jį myliu, mama.
Tyla. Mama užsimerkė. Girdėjau savo širdį tiksint smilkiniuose. Per galvą nuriedėjo šiurpo banga.
- Mama…
Tikėjausi, kad ji vėl pratrūks. Bet nepratrūko. Gal tai dėl vaistų, dėl psichiatrų. Nenutuokiau, dėl ko. Ji tiesiog atsiduso ir sumurmėjo:
- Bet aš nenoriu jo akyse matyt. O tu… Tu daryk. Daryk, kaip tau geriau. Tu nusipelnei būti… Laiminga.
Jos balsas suvirpėjo. Prisiglaudžiau. Padėjau galvą jai ant kelių. Svarsčiau, kokios nelaimingos buvom, kokios atitolusios. Nebesmerkiau jos dėl nieko. Nesmerkiau net savęs. Mes abi turėjom teisę elgtis kaip beprotės. Turėjom. Bet laikui bėgant ta teisė nyko, mes turėjome imti viena kitos klausytis. Klausytis aplinkinio pasaulio. Ir gal aš kalbu didaktiškai, bet sakau, kaip jaučiu.
Tą dieną supratau daug dalykų. Apie save, apie mamą. Galvojau apie Eriką. Skausmas širdyje toli gražu nebuvo išnykęs. Tačiau žaizda, taip skaudėjusi, vertusi vis užsimerkti ir slėptis, užsitraukė plonyte luobele. Ir, šiurkščiai tariant… Ironiška, bet ta luobelė buvo Kostas.
Parsivežiau mamą namo po savaitės. Jie ilgai tose ligoninėse nelaiko. Ji ir toliau gers vaistus ir lankysis pas gydytoją. Bet namuose jau tvyrojo šiltesnė atmosfera.
Atostogos baigėsi, pradėjau eiti į mokyklą. Vieną dieną po pamokų, kol mama buvo darbe, pas mane užėjo Kostas. Mūsų santykiai vis dar buvo kiek nesveiki ir awkward, kaip pasakytų Erikas. Bet santykiams sugyti reikia laiko. Mūsiškiams ypač. Sėdėjom mano kambary, aš ant lovos, jis ant kėdės. Pasakojau jam kažką apie mokyklą. Nieko reikšmingo. Suskambo telefonas.
- O, Aleksas skambina, – nudžiugau. – Įdomu, ko nori. – Alio?
- Labas.
- Labas, Aleksai. Kas naujesnio?
- Noriu pasimatyt su tavim.
- Ammm… Na dabar aš užsiėmusi.
- Ką darai?
- Aš su Kostu.
- Julija… Tu vėl draugauji su Kostu?
- Taip. O ką?..
- …
- Aleksai?
- Nesvarbu. Pamiršk. Atsiprašau, kad paskambinau.
Trakšt. Padėjo ragelį. Atsidusau.
- Kas nutiko? – Kostas susiraukė.
- Žinai, ką? Nieko. Paaugliškos problemos.
Atsilošiau ant lovos ir nusijuokiau.
- Atleisk, bet nerišu, kas čia juokingo…
- Gera. Gera. Žinai kodėl? Todėl, kad turiu paaugliškų problemų.
- ?
- Kostai. Mes jauni. Eina sau. Mes jauni.
Jis pažiūrėjo į mane kaip į kvailutę. Bet šiltai nusijuokė. Aš irgi juokiausi. Širdy pasklido gėris, toks gėris, kurio nejutau jau labai. Labai ilgai. Kvatojau.
Atsidarė durys. Įėjo mama. Kostas suakmenėjo. Nutilau. Ji pažvelgė jam į akis. Minutė tylos. Klaiku.
Ji tarė:
- Labas. Kostai.
