7.
Taigi. Parėjau namo kirbančia širdim. Reikėjo pakalbėti su mama. Radau ją virtuvėje. Gėrė arbatą. Atrodė paliegusi.
- Mama, pakalbam.
Ji pažiūrėjo, bet nieko nesakė. Sukaupiau visą drąsą ir prašnekau:
- Klausyk. Dėl Kosto… Aš žinau, kad tu pyksti. Ir turbūt turi teisę. Bet… Aš šešis mėnesius svarsčiau, teisiau, graužiausi. Ir priėjau išvadą… Kad turiu atleist. Aš jį myliu, mama. Žinau, kad tai žiauru, bet… Ką man daryt?
Ji sėdėjo tylėdama, linksėjo galva. Buvo visiškai romi. Praeito konflikto neliko nė žymės.
- Mama? Man labai reikia, kad su manim kalbėtum.
- Julija. Man bloga, – ji pratarė vos girdimai, prislopintu balsu.
- Aš žinau, bet vis tiek kada nors apie tai reikės pakalbėti.
- Ne. Man… Bloga. Man bloga. Fiziškai bloga.
Ji buvo balta kaip popierius. Užsimerkė. Atrėmė galvą į sieną.
- Mama?
Tyla. Mane išmušė šaltas prakaitas. Žaibiškai. Pašokau, griebiau mobilųjį, tirtančiom rankom surinkau 112. Balsas drebėjo. Alsavimas pagreitėjo kokius keturis kartus. Kai dispečerė paklausė, kokie simptomai, nežinojau, kaip apibūdinti. Ėmiau verkti. Maldavau greičiau atvažiuoti.
Padėjus ragelį prišokau prie mamos, paėmiau už rankos.
- Mama? MAMA.
Ji atsimerkė. Lyg niekur nieko. Pavartė akis.
- Viešpatie. Mama, – pripyliau stiklinę vandens iš čiaupo, daviau gerti. – Kas darosi?
Ji prasimerkė plačiau, nustebusiu žvilgsniu apsidairė po kambarį.
- Ne… Nesuprantu. Staiga labai bloga pasidarė.
Ji pažvelgė į savo rankas. Drebėjo it lapeliai.
Galiausiai atvažiavo greitoji. Įleidau dvi medikes į namus. Jos pripuolė prie mamos, paguldėm ją ant sofos. Ėmė matuoti kraujospūdį, klausinėjo manęs, kas nutiko.
- Nesuprantu. Tiesiog, kalbėjomės, o ji staiga blogai pasijuto ir apsvaigo. Paskui atsigavo. Po kokių dviejų minučių.
- Labai didelis kraujospūdis.
- Dėl ko taip gali būti? – mano balsas iš išgąsčio tapo plonas kaip mergytės. Laikiau mamą už rankos. Ji atrodė silpna. Man buvo taip baisu. Prieš akis prabėgo klaikiausi vaizdai. Kas būtų… Ne. Net negalvok.
- Gali būti daug priežasčių. Dažnai būna, kai žmogus jaučia nerimą, serga depresija, bet negeria raminamųjų. Tada kūnas sustreikuoja, nusilpsta.
- Taip, – linktelėjau rūškana, – prieš pusę metų žuvo jos sūnus. Mano brolis, – balsas trūktelėjo. – Ji visą laiką buvo klaikiai liūdna, bet nė karto nemačiau, kad gertų vaistų.
Kol aš kalbėjau, kita medikė kažko mamai suleido.
- Ko jūs jai duodate?
- Leidžiu paprasčiausio relaniumo, kad susitvarkytų spaudimas. Šiaip tai, jei matėt, kad mama blogai jaučiasi, reikėjo skatint kreiptis į psichologą. Tokiais atvejais negalima pasikliauti savim.
Jaučiausi sugniuždyta. Buvo gėda. Taip rūpinausi savo meilės reikalais, savo problemomis, kad nesugebėjau nuvesti jos pas gydytoją.
- Ką man dabar daryti? – paklausiau plonyčiu balseliu. – Aš jos vienintelė artimoji. Kaip man ja pasirūpint?
- Dabar nusiųsim pas psichoterapeutą, o tas turbūt paguldys į ligoninę.
- Į ligoninę? – iš karto įsivaizdavau minkštas sienas. Pašiurpau.
- Ne į psichiatrinę, o į krizių intervencijos skyrių. Tai kaip reabilitacija. Aš negaliu diagnozuoti, bet iš to, ką pasakojate, matyti, kad jai depresija.
Linktelėjau. Po pusės valandos daktarės išėjo. Mama greit užmigo. Nenorėjau jos palikti, sėdėjau fotelyje greta, palikusi kambaryje blausią šviesą.
Kitą dieną paskambinau į polikliniką, nupasakojau situaciją. Pavyko suorganizuoti vizitą. Nuvežiau mamą taksi. Kol ji kalbėjo su psichiatru (ar psichologu, net nežinau), aš laukiau vestibiulyje. Jiems baigus, mane pakvietė į vidų. Mama leido, kad daktaras apsakytų jos būklę, nes buvau jai labai artima.
Malonus jaunas gydytojas, su akinukais. Mandagiai ir globėjiškai pakartojo visą, ką jau girdėjau iš greitosios pagalbos medikių. Jis akcentavo, kad mamos būklė yra labai sunki, tai buvo aišku iš vieno vienintelio pokalbio, nors dažnai prireikia daugiau laiko. Jis pažadėjo kuo greičiau ją paguldyti į psichikos sveikatos kompleksą. Keisčiausia, kad mama visiškai nesipriešino. Ji apatiškai linksėjo, su viskuo sutiko. Atrodė, kad pasikeitėm vaidmenimis. Dabar aš buvau motina. O ji bejėgis kūdikis. Šiurpu.
Man kirbėjo klausimas:
- Daktare, o kodėl jai taip pasidarė tik dabar? Juk jau praėjo pusė metų… Man jau ėmė… Gerėti… – sukuždėjau.
- Kiekvienas žmogus išgyvena gedulą skirtingai. Turbūt nesuklysiu, kad jūs nuo pat nelaimės buvote labai pikta ir sugniuždyta. Jūs savo liūdesį išreiškėte sveikai – atvirai. Pykčiu. Jūs neslėpėte emocijų. Tuo tarpu motina užsisklendė viduje. Ir joje, kaip dėželėje, kaupėsi skausmas ir neviltis. Tai turėjo pratrūkti. Ir pratrūko būtent tada, kai jūs jai parodėte, jog sveikstate.
- Kaip… Suprasti?
- Kai ėmėte veikti savarankiškai, kai ėmėte sveikai atleisti tiems, kas nusipelno atleidimo, kai atgavote veido spalvą, jūsų mama puolė į paniką. Įsivaizduokite, kokia ji vieniša pasijuto, kai pamatė likusi viena liūdesio pasaulyje? Ji pasąmoningai pajuto, kad negali išsikapstyti.
- Negali?…
- Pati. Negali pati. Bet psichoterapija, antidepresantai, gera priežiūra pastatys jūsų mamą ant kojų. Tuo tarpu norėčiau dar bent keletą kartų susitikti ir su jumis, Julija. Dėl visa ko.
Linktelėjau. Supratau, kad prieš vėją nepapūsi. Geriau jau nevaidinti stipruolių. Mama vis dar sėdėjo abejinga ir tyli. O man lyg peiliais kas širdį badė.
****
Taigi paguldžiau mamą į ligoninę. Viskas buvo sutvarkyta greitai, tą pačią savaitę. Dabar ji guli gražiam ligoninės kambary, klausosi relaksacinės muzikos, kalbasi su specialistais, geria vaistus ir gerai valgo. Man derėjo jau anksčiau tuo pasirūpinti… Visą tą savaitę beveik nemiegojau. Naujuosius metus praleidau palatoje.
Ir kai galiausiai vieną vakarą kietai užmigau… Pažadino skambutis į duris.
Atsikėliau ir mieguista atidariau.
Jis stovėjo pasirėmęs petimi į durų staktą. Pradegtu paltu. Plaukai krito į vieną pusę, netvarkingi, bet ir tobuli. Šypsojosi pakreipęs galvą. Rankoj laikė vienui vieną baltą rožę. Pakėliau rankas prie veido, pasitryniau akis. Užsikišau išsipešusius plaukus už ausų.
- Labas.
- Labas, – jis ištiesė man gėlę. Paėmiau. Pauosčiau. Kvepėjo silpnai, bet tas kvapas kažkodėl man asocijavosi su šalta, ledine žiema. Ir tai man patiko. Džiaugiausi, kad bent jau ne su vasara.
Pasitraukiau nuo durų ir įleidau jį.
- Kur mama? Nebūtum įleidus, jei ji būtų namie, ar ne? – pasiteiravo jis.
- Mama ligoninėj.
- Ką? Kas atsitiko, Jule? – jis rimtai susirūpino. Ne suvaidintai, bet visiškai nuoširdžiai.
- Dėl depresijos.
Ir pradėjau pasakoti. Pasakojau viską, kas įvyko, viską, ką jaučiau, kas gulėjo ant širdies pastaruosius mėnesius. Jis paėmė mano ranką, paglostė delną. Apvertęs ranką pastebėjo randą. Atsiduso ir pakėlęs prie lūpų švelniai bučiavo ploną baltai melsvą liniją. O aš kalbėjau, kalbėjau ir kalbėjau. Negalėjau sustoti. Įsivaizduokit. Pastaruosius pusę metų vienintelis mano pašnekovas buvo kapas. Jaučiau poreikį kalbėti. O jis tik atidžiai klausėsi. Nepertraukinėjo. Nesiraukė, kai pasakojau, kaip aš jo nekenčiau. Kaip bjaurėjausi juo, kol suvokiau, kad privalau atleisti, kitaip nerasiu ramybės.
- Tai… Tu man atleidi…
- Kostai. Esmė ne tai. Teoriškai aš tau neturiu ko atleisti. Eriko… Nelaimingas atsitikimas buvo ne tavo kaltė. Esmė ne atleidimas. Svarbu, kad aš išmokčiau… Žiūrėti į tave ir nematyti Jo.
Kostas lėtai linksėjo.
- Kvailiausia, kad mūsų istorijoje negali būti laimingos pabaigos. Mes galime likti kartu, galim viską pamiršti, bet vis tiek vieną ar kitą nuolat grauš sąžinė. Tave dėl manęs, mane – dėl mamos, – atsidusau.
- Dėl mamos?
- Ji nenori, kad su tavim bendraučiau, pats žinai, – sumurmėjau, – ir nemanau, kad pakeis savo nuomonę.
- Suprantu. Bet reikės ką nors sugalvoti. Nes aš be tavęs negyvensiu.
- Žinau, – atsidusau. – Aš irgi. Aš irgi, Kostai.
