6.
Kitą dieną po penkių penkios atpėdinau prie mokyklos. Aleksas manęs jau laukė.
- Labas, – pasisveikino, kai prisiartinau.
- Labas. Klausyk, aš nenoriu, kad ne taip suprastum…
Bet paaiškinti nespėjau, nes iš už kampo atsirovė Viktorija, pasipuošus trumpu džinsiniu sijonu ir aukštais auliniais batais, plaukus susigarbanojus į smulkias garbanėles.
- O! Kokia staigmena. Julija ir… Aleksas, ar ne? Aš Viktorija.
Aš atsidusau ir nupėdinau kažkokios kavinės, kurią pasiūlė Viktorija, link. Aleksas bandė sakyti, kad čia lyg ir mūsų pasimatymas, bet Viktorija jį užčiaupė.
Mūsų nejaukusis trigubas pasimatymas buvo tik įpusėjęs, kai Viktorija, be perstojo tauškusi su Aleksu, tarė:
- O, Jule, kokia laimė, kad taip kaktomuša susidūrėm. Labai džiaugiuosi, kad galėjau susipažint su Aleksu. Ar ne, Aleksai? – ji buvo tokia apgailėtina koketė, kad mane net nupurtė. Gaila Alekso.
- Ką? Aa, taip. Taip, – jis niūriai pažiūrėjo į mane. Įsivaizduoju, kaip širdo, kad aplinkybės neleido mums pralesit jaukaus vakaro kartu.
- Tai va. Bet. Yra tokia bėda… Kad aš planavau susitikti su keliais draugais, bet dabar jau nebespėsiu, tai pakviečiau juos čia.
Tai neįėjo į jokį mūsų planą ir aš susiraukus persisvėriau per stalą ir sušnypščiau:
- Kas per draugai? Tai aš jau galiu eit?
- Ne, kvailute, – šelmiškai išsiviepė, – einam pakalbėt. Atsiprašysim, Aleksai. – Ji nusitempė mane į šalį ir tarė: – Paslauga už paslaugą. Labai ačiū, kad atsivedei čia šitą pūkuotuką. Aš žinau, visa mokykla žino, kaip tau dabar sunku su Kostu. Todėl… na, nedėkok.
Ji nusijuokė, gūžtelėjo pečiais ir pasuko prie stalo. Aš stovėjau it musę kandus ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Į kavinę įgriuvo dvi nepažįstamos panelės, nepažįstamas vaikinas ir… Jis. Kiek galima??? Viktorija man mirktelėjo ir prikando lūpą. Aplenkdama įėjusią kompaniją klestelėjau į kėdę ir sušnypščiau:
- Kodėl pasikvietei… juos?
- Turi omeny, kodėl pakviečiau jį? Girdėjau gandus, kad jūsų santykiai nėra rožėm kloti. Ir kadangi tu man surengei aklą pasimatymą, aš tau surengiau tokį pat.
Matėsi, kad ta buka avis savim patenkinta. Kvaiša. Sėdėjau apkvaitusi. Ar man dar nepakako šiom dienom akibrokštų? Kodėl visur turiu jį matyti? Geriau jau buvo, kai jis man siuntinėdavo laiškus. Bent akis į akį kalbėt nereikėdavo.
Norėjau atsikelti ir nueiti, bet Viktorija sulaikė. Ji buvo per kvaila suprasti, kas dedasi mano viduj.
Kostas su draugais atsisėdo priešais. Stengiausi nežiūrėti jam į akis. Nagrinėjau valgiaraštį. Tačiau po kiek laiko nesusivaldžiau. Pakėliau žvilgsnį. Negaliu paaiškinti – per keblu – kaip aš jausdavausi žiūrėdama į jį. Kaip įkišta į karštą vonią, o po to staiga į ledinę eketę. Kostas nusišypsojo. Po stalu bijojau pajudinti kojas, kad nesusiliestų su jo. Po valandos atsistojau. Nebegalėjau atlaikyti tokios įtampos. Kaip kokiose olimpinėse varžybose. Atsisveikinau, ir niekam nespėjus manęs sulaikyti, išėjau iš kavinės. Aišku, kaip ir tikėjausi, jis mane atsivijo. Taigi vėl ėjom namo tylėdami. Pykau ant jo už tai, ką iškentėjau vakar, už mamą. Pykau, bet tuo pat metu ir džiaugiausi, kad jis šalia. Aukštas, dailus, sulieknėjęs iš skausmo. Su savo juodu paltu ir didelėm rankom, karančiom prie šonų. Idealizavau jį. Jaučiausi kaip tų gražių klasikinių meilės romanų herojė – palaiminta jo buvimo šalia, tačiau kartu ir pasmerkta vienatvei. Banalu. Bet kaip kitaip tai paaiškinti?
Taigi kelio gale jis sustojo ir pasisuko į mane. Žiūrėjo ir šypsojosi. Bet ne ta linksma vasariško Kosto šypsena pievoj, kai buvo galingas ir šaunus. Ne, liūdna, atsargia šypsena. Kuri sakyte sakė tūkstantąjį kartą: atleisk.
Taigi žengiau žingsnį, žvelgdama jam į veidą, į lūpas. Tamsios, beveik melsvos žiemiškoj nakties šviesoj. Smakras šiurkštus. Tai jaučiau net akimis.
Prisiartinau dar labiau. Jo šypsena nublanko. Atsargiai padėjau rankas ant juodo palto krūtinės. Nejaučiau širdies plakimo.
Tik tyla.
Tyli, mirus krūtinė.
Staiga.
Viskas taip staiga. Visada būna staiga. Be perspėjimų. Ir be romantiškos įžangos. Jis apkabino mane per liemenį, mano rankos liko surakintos tarp mūsų, bet Kostas nepaleido, aš pakėliau galvą, stengiausi dar kažką neigti. Pravėriau burną ir… Akimirką pamaniau, kad apalpau. Ar numiriau.
Jis mane bučiavo. Ne šiaip, ne švelniai. Bučiavo stipriai ir skaudžiai, kando į lūpas, o aš kandau atgal, nes taip reikėjo, nes tai buvo tarp mūsų. Jaučiau jo liežuvį. Negaliu aprašyti pojūčio. Kaip sultingas obuolys, trykštantis ir susiliejantis su seilėmis. O tuo pat metu, kaip gerklė, pilna Jūros vandens. Jaučiau veidu varvant ašaras. Jis nepaleido manęs. Ta akimirka turėjo man atverti akis.
Atsitraukiau nuo Kosto. Jis suėmė rankom mano veidą. Nieko nesakė, tik lėtai purtė galvą. Iš nuostabos, turbūt. Aš pati negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Kaip greitai keičiamės. Rodės, dar prieš kelias dienas buvau pasiryžusi viskam padaryti galą. Kuo rimčiausiai.
Bet, ko gero, aš sveikstu. Sveikstu nuo skausmo. Žinoma, jis vis dar manyje, vis dar negaliu naktimis ramiai miegoti. Ir savo portretų nuo sienos negaliu ir dar ilgai negalėsiu nukabinti. Tačiau kažkas viduje pakito. Išgijo. Kažkuri mano smegenų (ar širdies?) dalis atitirpo ir aš vėl galėjau mąstyti apie žodį „atleidžiu“.
Turėjau pagaliau suprasti, kad moku nebeteisti. Moku priimti jį tokį, koks yra. Ir turėjau pergalėti tą kirbantį kaltės jausmą, kurį jaučiau būdama šalia jo. Privalėjau save įtikinti, kad tai tik nelaimingas atsitikimas. Ir kad Kostas dėl to nekaltas. Turėjau paleisti. Paleisti Eriką ir gyventi.
Ir kad galėčiau tai padaryti, man reikėjo gauti mamos sutikimą.
- Man reikia pagalvoti. Reikia… Laiko, – sumurmėjau. Nepiktai. Ramiu, tykiu balsu.
- Gerai. Gerai. Kada galėsiu tave pamatyt? – jis kalbėjo ramiai, bet vis dar šypsojosi, dabar jau galėjau girdėti plakant jo širdį. Laimingas vyras.
- Aš tau paskambinsiu.
- Pažadi?
Padariau pauzę, žiūrėjau sau po kojom į sutryptą sniegą. Paskambinsiu, jei mama neužmuš, pagalvojau. Ir atsakiau:
- Taip.
Jis pabučiavo mane į skruostą, dar kelias sekundes žiūrėjo prikandęs lūpą. Pakreipęs galvą. Nusijuokė ir nuėjo.
