5.
Visą kelią tylėjom. Kaip ir žadėjo. Stengiausi į jį nežiūrėti, bet periferiškai mačiau jo siluetą. Mačiau, kaip jis eina nuleidęs galvą, įbedęs akis prieš save. Susikišau rankas į kišenes. Šliurinom gerą pusvalandį. Prie namų sumurmėjau:
- Viso.
- Jule?
- Ką.
- Pasakyk man. Ar tu kada nors man atleisi? Man reik žinot. Aš tave my…
- Ša, – širdis daužėsi. Ir taip jau šiandien jaučiausi per arti jo, galėjau padaryti nedovanotinų klaidų. – Kostai. Aš nežinau. Labai sunku. Ir tikrai nežinau, ar galiu taip imti ir atleisti tau. Aš net sau negaliu atleisti.
Jis linktelėjo ir žengė žingsni manęs link. Širdis nusirito kūnu žemyn, tada kaip guminis kamuoliukas šovė gerklėn. Nebegalėjau pajudėti. Nebeturėjau tiek fizinių jėgų. Jis žengė dar žingsnį. Aš ištiesiau ranką ir sustabdžiau jį. Delnas prigludo Kostui prie krūtinės. Jis užsimerkė. Jau buvau pamiršus mūsų elektrą. Kaip kaskart susilietus kūnas nueina pagaugais. Atsitokėjau. Patraukiau ranką nuo jo palto. Krenkštelėjau. Jis taip pat atsikvošėjo, linktelėjo ir paklausė, kiek gergždžiančiu balsu:
- Iki ar sudie?
Palingavau galva. Kūną užplūdo šiluma. Erikas… Erikas atleistų. Jis atleistų.
- Iki.
Kostas šyptelėjo. Prikandau lūpą, kad nenusišypsočiau. Per daug gi ta sąžinė mane kamavo. Bet jei atvirai, tai jaučiausi, lyg akmuo nuo širdies būtų nusiritęs. Apsisukau ir neatsigręždama nuėjau. Galbūt viskas pamažu ir savaime susidėlios į vietas?
NE.
Vos įžengus į namus buvau apakinta įsiplieskusios šviesos. Mama stovėjo apšviestame koridoriuje. Paakiai pajuodę, plaukai susivėlę. Atrodė labai labai nesveikai.
- Mama. Kodėl nemiegi? – paklausiau šiltai.
Ji neatsakė. Stovėjo ir žiūrėjo į mane abejingai. Klausiamai pakėliau antakius. Pamažu nusiaviau batus. Ji stovėjo sukandus dantis ir suspaudusi lūpas.
- Mama. Kas tau… Yra?
- Kas man yra, – tyliai nusijuokė, – tikrai. Kas man yra… kas man, Julija? Gal pasakyk, kas po velnių tau? Aš mačiau pro langą. Mačiau, jis tave palydėjo. Dar pasišnekučiavot. Tu… Maža nedėkinga…
- Mama! Aš… Jis mane tik palydėjo. Mes net nebendraujam, tiesiog… ėjom į tą pačią pusę.
- Nepudrink man smegenų. Kaip tau širdis leidžia? Su tuo… Žmogžudžiu. Tu, paleistuve.
Negalėjau patikėti savo ausimis.
- Aš paleistuvė? Aš? Gerai, mama. Gerai. Nori šnekėtis? Pasišnekam. Kas pastaruosius metus gulėjo susigūžus lovoj ir nė karto net… Šiukšlių neišnešė? Tu. Ar aš priekaištavau? Nė žodžio nesakiau. Nė žodžio. Gaminau valgyt, prižiūrėjau namus ir tave, rūpinaus viskuo. Manai, man nebuvo sunku? Tavo sūnus mirė. O mano brolis. Kaip, tavo manymu, visą tą laiką aš jaučiausi? Žiūrėdama į tavo apatišką veidą? Neturėdama nė vieno artimo žmogaus? Nes vienintelis mano artimasis – žudikas.
Ji palingavo galvą ir apsigręžė. Pirmą kartą per šiuos pusę metų susipykom.
- Dabar nueisi? – įsiliepsnojau. – Žinoma, palik mane vėl vieną, tūkstantąjį kartą svarstyti, ką man, po velnių, daryt. Kaip gyvent… ŠŪDAS.
Ji atsisuko ir tarė taip, lyg nebūtų girdėjusi nė žodžio, ką pasakiau:
- Tu trypi ant mano sūnaus lavono. Paleistuve.
Paskutinį žodį spjaute išspjovė ir trenkė kambario durim taip, kad ant žemės tikrąja to žodžio prasme nukrito tinko gabalas.
Buvau tokia įsiutusi. Negalėjau patikėt savo ausimis. Žinot, turbūt sunkiausia dėl to, kad juk pati panašiai apie save galvojau. Bet išgirsti iš mamos… klestelėjau ant lovos. Ašaros sruvo ne upeliais, o upėm. Kūkčiojau balsu.
- Eri-kai. Pra-pra-šau…. p-p-padėk. M-maldauju.
Nebegalėjau ramiai ištarti nė žodžio. Jutau, kaip kyla isterija. Įsikniaubiau į pagalvę. Kūnas, konvulsiškai purtomas klyksmo, niekaip nerimo. Ėmė klaikiai skaudėti galvą. Užmigau apie trečią nakties, su drabužiais, nepaklotoje lovoje. Užmigau iš nuovargio, iš liūdesio, užmigau, nes per daug skaudėjo, kad išsilaikyčiau atsimerkusi.
****
Taigi vėl stoviu vietoj, niekur negaliu pajudėt. Tik dabar dar blogiau, nes mama perėjo į naują gedulo stadiją – pyktį. Pabudau lyg sumušta. Šaltas prakaitas pylė kūną. Pykino. Svaigo galva. Vargais negalais išlipau iš lovos. Mama buvo darbe. Nuėjau į svetainę. Net sofa man priminė Kostą. Atrodė, du vyrai – Kostas ir Erikas – mane persekios visą gyvenimą. Gulėjau ir svarsčiau, kaip susitaikyti su mama. Kaip ją pakreipt sveikimo linkme. Kaip spręsti tokias problemas, kai tau tik aštuoniolika? Bandžiau galvoje susidėlioti mintis. O kas, jei dabar pat nueičiau pas Kostą? Ir likčiau. Ir būčiau jo, nepaisant nieko. Ir tuoj pat atslenka naujas vaizdinys. Iš pykčio paklaikęs motinos veidas.
Kita vertus, galėjau bandyt jį pamiršti. Bet blogiausia, kad visiškai, visiškai to nenorėjau. Skaudžiausia dilema ir buvo ta, kad niekaip negalėjau perprasti moralės normų. Kiek jis kaltas dėl Eriko mirties? Kiek dėl to kalta aš? Galų gale – ar aš privalau pykti? Antra medalio pusė – o kas, jeigu nustojus pykti pamiršiu Eriką? Taip bijojau iš atminties paleisti jo veidą.
Suskambo telefonas.
- Alio?
- Labas, čia Viktorija.
- Labas, – atsakiau nustebusi. Jau buvau pamiršus, kad visai neseniai kartu ėjom į vakarėlį.
- Klausyk, man reikia paslaugos.
- Paslaugos? Kad… aš… – ko jai iš manęs reikia? Dabar tikrai nebuvo pats geriausias laikas padėti kažkokiai pašėlusiai paauglei.
- Nieko ypatingo. Paklausyk. Kai buvom pas Matą, tu kalbėjai su tokiu Aleksu, ar ne?
- Kalbėjau. Taip.
- Tai va. Man reikia, kad tu mane su juo supažindintum.
- Ko… kodėl?
- Nes man jis patinka, kvaišele, – nusijuokė ji. Užverčiau akis. Kas per dramos. Gal man jai papasakot apie tikrus gyvenimo posūkius?… Bet atsakiau:
- Viktorija… Hmm. Na aš galėčiau. Bet net neturiu jo numerio…
- Tai nieko, aš turiu.
- Tai kam tau manęs reikia? – nesupratau.
- Nes tu jį pažįsti. Aš tau duosiu jo numerį, tu jam paskambinsi, jūs susitiksit. Ir tada pasirodysiu aš. Tu mus supažindinsi, o toliau jau, kaip Dievas duos.
- Viešpatie, Vika…aš…
- Prašau, Jule. Prašauuuuu….
- Gerai, – bala nematė, pagalvojau. Vis tiek gyvenimas juodesnis už purvyną.
Taigi ji man padiktavo Alekso numerį ir aš turėjau suorganizuoti susitikimą kitą dieną. Paradoksalu, bet nors mano asmeninis gyvenimas nieko vertas, aš pasirodžiau esanti kuo puikiausia piršlė…
Surinkau Alekso numerį. Po kelių signalų jis atsiliepė.
- Labas, čia Julija.
- Julija? Julija… Oooo. Labas, – jo balsas užsikirto ir ragelyje pasigirdo keistas trenksmas lyg kas būtų nudribęs nuo kėdės.
- Sutrukdžiau?
- NE. Tai yra… Ne, aš nelabai užsiėmęs.
- Tai va. Skambinu paklaust, gal norėtum rytoj susitikti.
- Rytoj? O, gerai.
- Penktą valandą? Prie.. mokyklos?
- Gerai.
- Gerai.
- Tai.. iki?
- Iki, Aleksai.
Aš geroji samarietė.
