3.
Gruodžio 23. Šaltas rytas. Kojos ledinės. Sniegas pukši į langą mažais nykios košės kąsneliais. Pažiūrėjau į telefono laikrodį. Devynios. Galiu dar gulėti. Neturėjau noro skaityti, bet televizorius irgi grasė. Gulėjau tyloje. Stengiausi nieko negalvot. Ilgai netruko.
Staiga pašokau, strimgalviais nuūžiau į laiptinę, atplėšiau pašto dėžutę ir išdrėskiau vokų krūvelę. Sąskaita, reklama, reklama, atvirlaiškis (kuris, kaip po to paaiškėjo, taip pat – reklama ) ir… Viskas. Tuščia. Nėra laiško. Stovėjau laiptinėj su šlepetėm. Prikandus lūpą žiūrėjau į rankoje sugniaužtą popierių tumulą. Supykau. Lėtai grįžau namo. Apsirengiau šiltais naminiais drabužiais ir susigūžiau lovoje. Užsimerkiau ir leidau sau trumpai pasvajot. Paleidau save nuo pavadžio.
Prisiminimai. Šilti kaip katinas. Deginantys. Šiurkštūs. Kostas. Jūra, ledinis vanduo. Žalia. Erikas. Pieva. Mano drugeliai – danguj ir pilve.
Atsimerkiau. Negaliu. Negaliu sau leisti. Privalau nepamiršti. Aš jo nekenčiu. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu. Nekęsk, Julija.
****
Sunku kalbėti apie Kalėdas. Nors stengiausi būti linksma, ir man beveik pavyko, visgi tai buvo baisiausios šventės mano gyvenime. Tylios, tylesnės už brolio kapą. Nunešiau ten žvakių, gėlių, bet vis tiek viskas taip šalta ir žiauru, kad nepajėgiau jam šypsotis.
Dovanojau mamai pūslę šiltam vandeniui, kurią galėtų apsikabinti miegodama. Ji buvo apvilkta pūkuotu kailiuku, per vidurį širdis. Mama nuoširdžiai džiaugėsi dovana. Ji apkabino mane ir ilgai laikė suspaudusi. Mainais gavau dėžę šokoladų ir labai didžiavausi, kad apskritai susivokė kažką nupirkti. Ji vis dar nerašė. Nutariau, kad jei jos katatonija tęsis ir po Naujųjų metų, kreipsiuos į gydytojus. Jaučiausi nesaugi.
Kalėdų rytą gavau laišką.
Mieloji Julija,
Galvoju apie tave nuolatos. Viliuosi, kad esi bent truputį laiminga. Juk Kalėdos. Žinai, aš net nebesumąstau, ką parašyti. Jau tiek laiškų tau nusiunčiau, kad nebežinau, ar apskritai juos skaitai. Gal tiesiog išmeti į šiukšlyną. Tai būtų suprantama. Mieloji… Šią vasarą aš buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Nes tu buvai šalia. Mes praleidom kartu daug mažiau laiko nei atskirai. Tačiau… Aš negaliu negalvot apie tave, man tavęs reikia. Aš padaryčiau bet ką. Bet ką visam pasauly. Kad tik man atleistum. Net… Net jei ir neatleistum, o tiesiog pakalbėtum su manim. Kaip su žmogum. Julija, Erikas buvo mano geriausias draugas. Pamėgink įsivaizduoti, kaip jaučiuosi aš.
Aš užmušiau savo geriausią draugą. Juk aš keliausiu į pragarą. Prašau. Išvaduok mane. Bent trumpam.
Gražių Kalėdų, Mieloji. Jei tik tai įmanoma…
Myliu. K.
Gavusi tą laišką išėjau pasivaikščioti. Jaučiausi tokia pavargus nuo smukdančio, kirbančio nerimo, kad norėjau tik vieno: užmiršti. Užmiršti viską. Išėjau į gatvę ir pasukau parduotuvės link. Nusprendžiau nupirkti ko nors kalėdinei vakarienei. Eidama mąsčiau apie įvairiausius dalykus. Stengiausi būti linksmesnė. Atrasti kūne dar užsilikusio karščio, nuo vasaros, nuo praeito gyvenimo.
Taip galvodama apie gražius dalykus aš iš tiesų beveik pralinksmėjau ir nebematydama aplinkinio pasaulio plumpinau per sniegą jau nebe tokia apgailėtina kaip prieš porą dienų. Žingsniavau autopilotu, todėl persigandau išgirdusi pažįstamą balsą:
- Jule?
Tai buvo Gabrielius. Su juo ryšių nenutraukiau. Kartkartėm pasiskambindavom ar susirašydavom žinutėmis, tačiau labai artimi nebuvom. Žinojau, kad jis bendrauja su Kostu ir pasąmoningai jo vengiau. Gabrius pamojo man ir priklampojo per nepaliestas rytines sniego kauges.
- Kur eini?
- Į parduotuvę, – atsakiau jausdama, kaip veide ėmė brėkšti šypsnys. Matydama Gabrielių kažkodėl prašvitau, jis man kvepėjo vasara, vandeniu, pievom ir kitais sentimentaliais kvapais, kurie nori nenori verčia šypsotis.
- Aš irgi. Buvau netoliese, mama liepė nupirkt majonezo. Pritrūkom mišrainei. O tu ko?
- Dar nežinau. Galvosiu vietoj, – atsakiau.
Gabrius apkabino mane per pečius ir mes nuėjom drauge.
- Kaip laikaisi, blondine?
- Po truputį. Iš tikrųjų… tai gan sunkiai, – nutęsiau, stengdamasi ignoruoti
tai, kaip jis mane pavadino. Negalvok, negalvok.
Bet mintyse jau žaidė vaizdelis.
Sodo virtuvė. Dailus vaikinas žiūri į mane gūdžiom akim ir sako:
- Šį kartą… Viskas kažkaip kitaip, Blondine. Prie tavęs aš jaučiuosi taip
patogiai. Niekuo nereikia apsimetinėt. Gal dėl to, kad mes pažįstami jau kokių… Šimtą metų?
- Gal. Gal ir taip, – nusijuokiu aš, jau įsimylėjus, nebegirdėdama nieko,
tik svaigų dūzgimą galvoje.
- Kad ir kaip būtų, tikiuosi, mes čia… Rimtai? Nes aš tai visai rimtai.
- Taip, Kostai, aš irgi rimtai.
- Jule?
- Ką?
- Užsisvajojai? Klausiu, kaip laikosi mama?
- Aaaa… Mama. Mamai sunkiau. Sunkiau. Bet tu pats suprask.
- Suprantu, Jule. Bet, sako, reikia metus pakentėti. Po metų pasidaro lengviau.
- Kartais jaučiuosi tokia prislėgta ir bejėgė jai padėti, kad atrodo, šitie metai
niekad nesibaigs. Niekad.
Gabrius nieko nebeatsakė. Užuot sakęs, spustelėjo man petį. Buvau jam be galo dėkinga. Net nepaisiau, kad jis geriausias to draugas. Parduotuvėje užtrukom gerą pusvalandį, radau gražų kumpį, daržovių, duonos. Dar leidau sau paimti ledų. Kad praskaidrinčiau mamai nuotaiką. Einant namo, Gabrius pakvietė mane į vakarėlį. Trečią Kalėdų dieną nebūsią jo tėvų. Jis rengia grandiozinį Kalėdų šventimą. Ar aš norėsianti prisidėti? Apkvaitus nuo ledinio oro ir palyginti geros nuotaikos, sutikau. Vėlgi, kad padaryčiau mamą laimingesnę. Tik todėl.
