2.
Stovėjau prie viryklės. Puode burbuliavo sriuba. Mama sėdėjo prie stalo. Žiūrėjo į pūgą. Atidengiau dangtį, paragavau viralo. Bus valgomas. Mama nebegamina. Ji nieko nebedaro. Sėdi virtuvėj prie stalo, žiūri pro langą. Arba guli lovoj. Tiesiog.
Jaučiausi atsakinga. Jaučiau, kad privalau ja rūpintis. Supyliau sriubą į dubenėlius. Padėjau juos ant stalo. Valgėm tylėdamos. Kaip visada. Jau buvau prie to pripratus. Bet staiga ji prašneko.
- Julija, noriu pakalbėt.
- Pakalbėkim. Gerai.
- Jule, pasikviesk kada kokią draugę. Ar išeik į… Vakarėlį. Aš nenoriu, kad slankiotum po namus tokia nusiminus. Jau pusė metų praėjo.
- Pusė metų, mama? Ar tu bent pažiūri į veidrodį? – aš pažvelgiau jai tiesiai į akis. Per šį pusmetį ji paseno. Kakta išvagota raukšlių, akys užkritusios, lūpų kampučiai nusvirę. – Jeigu man reikia išeiti, kodėl tau ne?
- Jule. Aš… Jei atvirai, aš neturiu ką tau atsakyti. Tiesiog. Esi jauna. Tau reikia irtis toliau. Privalai susirasti draugų ir gyventi.
- O tu neprivalai?
- Julija. Aš kalbu ne apie save. Kalbu apie tave. Išeik bent vieną vakarą. Tau aštuoniolika. Pasinaudok proga, išgerk. Galų gale… Susirask vaikiną.
- Aš turiu…
Ir nutilau. Ji pažvelgė į mane ir prsiimerkė.
- Tu turi. Ką.
- Nieko. Man išsprūdo. Nežinau, kodėl taip pasakiau. Atsipra…
- Neatsiprašinėk. Tu neturi vaikino. Ir niekada neturėjai. Taigi pats laikas susirasti.
Ji atsistojo ir paliko mane. Sriuba stovėjo ant stalo ir tyliai garavo. Atsidusau.
Grįžusi į savo kambarį įsijungiau muziką. Tyliai, kad mama nesusinervintų. Atsisėdau prie stalo. Pakėliau akis į klasės nuotrauką ant sienos. Perbėgau akimis bendraklases. Anksčiau bendravau su Monika. Ir su Viktorija. Prieš porą metų buvom netgi artimos. Bet Monika turi vaikiną… O man tikrai mažiausiai reikia šnekų apie meilę. Nutariau paskambinti Viktorijai. Atsiguliau į lovą ir atlenkiau mobilųjį. Viktorija. Gerai. Paskambinsiu. Blogiau nebus.
- Alio.
- Ammm. Viktorija. Labas. Čia…
- Julė, žinau, man rodo tavo vardą.
- A. Tikrai. Ką darai?
- Nieko, sėdžiu namie, eisiu pas Matą.
Matas buvo dar vienas mano bendraklasis. Gyvenime su juo esu persimetusi kokiais penkiais žodžiais. Nemėgau jo.
- Aaa. Aš tai nieko neveiksiu, – nutęsiau.
- Gali… Eit su manim, jei nori.
- Oo. Gerai, galiu. Vis tiek neturiu ką veikti.
Viktorija nepavojinga. Ji ganėtinai buka. Nereikės jai nieko aiškinti.
Pusę metų leidau laiką tik mokykloj arba namie. Šiandien pirmą kartą išeisiu į viešumą. Sėdėjau ant lovos susiėmusi rankom veidą. Nenorėjau to. Nelaukiau šurmulio, svaigulio. Troškau susisukti į kamuoliuką ir užmigti. Vis dėlto apsimoviau džinsus, apsivilkau juodą palaidinę, susirišau plaukus. Kad neatrodyčiau visiška benamė, užsimoviau žiedą. Pasikvėpinau.
- Gerai. Išeinu, kaip liepei.
- Ačiū, dukrele. Pamatysi, bus linksma.
Ji neklausė nei kur einu, nei kada grįšiu.
Susitikau su Viktorija. Ji vilkėjo trumputį sijoną, rudeninį paltuką. Man dingtelėjo, kad jai, ko gero, šalta. Pagreitinau žingsnį ir ji buvo dėkinga.
Man sunku papasakoti apie tą vakarėlį. Sunku, nes jaučiausi taip toli nuo viso to. Jaučiausi tokia vieniša.
Tvyrojo prieblanda. Dauguma žmonių net nepamatė, kad atėjom. Viktorija nėrė į virtuvę, aš nusekiau paskui. Ten sėdėjo keli vaikinai ir panelė. Nė vieno iš jų nepažinojau. Tūnojo dūmuose ir gėrė degtinę su kokakola. Viktorija nesivaržydama įsipylė gėrimo. Pastovėjau penkias minutes. Niekas manęs nepastebėjo. Nuėjau į svetainę. Atsisėdau ant sofos krašto. Ilgai sėdėjau nejudėdama. Priėjo nepažįstamas vaikinas ir klestelėjo šalia.
- Labas.
- Labas, – atsakiau. Net nepasisukau jo pusėn. Jaučiau, kad čia ateidama padariau klaidą. Nenorėjau bendrauti. Bet jis, regis, nepastebėjo mano atšiaurumo. Įsitaisė patogiau ir prašneko:
- Su kuo atėjai?
- Su Viktorija.
- O tavo vaikinas?
- Nėra čia mano vaikino.
- A, bet tu jį turi?
Atsistojau ir nuėjau.
Balkone prisidegiau cigaretę. Iškišau galvą į lauką. Alkūnėmis įsirėmiau į palangę. Ledinio oro gūsis kaip šerkšnas įsikibo į veidą. Dūmai kilo dangun, išnyko, susilieję su debesų kontūrais juodam kaip žaizda debesy. Pajutau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Smarkiai suamirksėjau ir jos nuriedėjo skruostais. Brūkštelėjau atgalia ranka. Atsidusau. Buvau pripratusi prie liūdesio. Pripratusi prie ašarų. Kartais net nepastebėdavau, kad verkiu. Šniurkštelėjau ir dar kartą gailiai atsidusau. Ką aš čia veikiu.
- Tau viskas gerai? – prie manęs priėjo vaikinas, nuo kurio pabėgau.
- Taip, ačiū.
- Tu Julė?
- Aaam. Taip, iš kur?..
- Žinau, aš pažinojau tavo brolį.
Atsisukau. Jis žiūrėjo į mane su šiluma akyse ir neatrodė pavojingas. Akimirką net pajutau jam palankumą.
- Aš Aleksas.
Linktelėjau. Nelabai turėjau ką pasakyti. Aleksas atsirėmė į palangę ir pažvelgė pro langą.
- Nesušalsi?
Neatsakiau. Tik nežymiai palingavau galvą.
- Užjaučiu dėl brolio.
- Ačiū.
- Tu dar draugauji su Kostu?
- Kodėl klausi? – negalėjau patikėti, kad apie tai kalbu su nepažįstamu žmogum.
- Tiesiog… Pažinojau tavo brolį, pažįstu ir Kostą. Nelabai artimai, jei atvirai. Bet girdėjau jūsų istoriją, todėl įdomu, ar tu su juo dar bendrauji.
- Nebendrauju.
- Turbūt labai pyksti ant jo?
- Tu net neįsivaizduoji, – atsakiau. Prisiverčiau nusišypsoti ir išėjau iš balkono.
Kambaryje radau manęs ieškančią Viktoriją. Atsisėdau į savo vietą ant sofos ir praleidau likusią vakaro dalį tylėdama. Apie dvyliktą leidau sau išeiti. Mano draugė buvo dingusi kažkur kitame kambaryje. Kai bandžiau pranešti, kad išvykstu, atsitrenkiau į užrakintas duris. Šyptelėjau. Viktorija turiningai leidžia laiką…
Niekam netarusi nė žodžio išėjau į koridorių. Tamsoje apgraibomis ieškodama jungiklio atsitrenkiau į kažką minkšta ir šilta – pasirodo, ne viena bėgau iš vakarėlio.
- Oi, atsiprašau, nemačiau… – tamsoje boluojantis Alekso veidas suerzino.
- O, Jule, išeini?
- A, čia tu. Jo, išeinu… draugė susirado smagesnės veiklos, nei būti su manim.
Aleksas nusišypsojo.
- Galiu palydėti namo, jei nori.
- Ne.
- Aaa. Aišku. Ko taip piktai? – nusijuokė jis. Ir aš pagalvojau, kaip lengva visiems čia. Atostogos, Kalėdos, visi laimingi, atsipūtę. Aš buvau taip toli nuo to, kad net sunku patikėti, jog kvėpuojam tuo pačiu oru. Pasijutau lyg ateivė – svetima, pikta, liūdna, niekam nereikalinga. Niekam neįdomi. Pasilenkiau užsirišti batų. Ašaros. Ir vėl. Pykau ant savęs, pykau ant Kosto, ant Eriko, jaučiau, kaip gerkle kyla pažįstamas gumulas – isterija.
- Atleisk, Aleksai, aš tiesiog noriu eiti viena.
Pasistengiau nusišypsoti, bet nemanau, kad pavyko. Be to, kokia prasmė apsimetinėti prieš žmogų, kurio net nepažįstu. Nusileidau į pirmą aukštą, atplėšiau laukujes duris ir įkvėpiau tiek gryno, šalto oro, kad vos neapalpau. Pasileidau tekina namo. Bėgdama paslydau, suklupau ir skaudžiai dribau ant užpakalio. Iš siuto surikau. Nepajėgiau atsikelti, trenkiau ranka į šaligatvį, dar labiau užsigavau. Žliumbdama sukandau dantis. Stojausi, vėl slydau, vėl dribau. Sukūkčiojau. Neįstengiau valdytis.
Kai galiausiai pavyko atsikelti, nebeskubėjau, slinkau ramiai, beveik užsimerkusi, tankiai alsuodama. Atsirakinau duris, tyliai nusirengiau, atsiguliau į lovą nesivalius dantų ir… Užmigau. (?)
